Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Tauragės Juozo Kasperavičiaus 2-osios kuopos vadas Sigitas Ozgirdas net ne kelias valandas, o kelias paras be perstojo gali kalbėti apie meilę Lietuvai, pareigą ja rūpintis ir ginti. Tauragiškis – vienas pirmųjų savanorių, kurie formavo pajėgas Tauragėje. Daug metų savanoriavo, dirbo pasienyje, Lietuvos kariuomenėje, išleistas į atsargą įstojo į šaulių gretas. Sigitui pavyko ne tik vaikams, bet ir anūkams įskiepyti meilę Lietuvai – visi priklauso Lietuvos šaulių sąjungai.
Keturios Sigito Ozgirdo šeimos kartos priklauso šauliams ir yra pasiruošę ginti Lietuvą užklupus bet kokiai bėdai. Nors S. Ozgirdas ir juokauja, kad yra pensininkas, rasti laiko pokalbiui jam nepaprasta. Nusprendėme pasikalbėti per pietų pertrauką tiesiog automobilyje, spiginant paskutiniams rudens saulės spinduliams. Sigitas atsinešė užrašus, kuriuose – kažkokie brėžiniai, bet išgirdęs, kad kalbėsimės daugiau apie gyvenimą, o ne apie darbus, nusijuokė: „Nežinau ar čia aš toks įdomus“.
Sigito tėvas buvo rezistencinės kovos dalyvis, savanoris ir šaulys, žuvusiems partizanams pastatęs tris kryžius jų žūties vietose. Dukra ir anūkės – taip pat šaulės, sūnus – buvęs Lietuvos kariuomenės karys.
– Jūsų genais teka meilė Lietuvai. Ar pagalvojote kada nors, kad galėjote dirbti kokį kitą darbą?
– Kaip ir nieko kito mano gyvenime be šaulystės nėra. Esu pensininkas, Lietuvos kariuomenės atsargos seržantas, buvęs pasienietis, buvęs savanoris, o dabar esu šaulys. Be Lietuvos šaulių sąjungos mano gyvenimas neegzistuoja. Mano gyvenimo tikslas – Lietuvos nepriklausomybė, kad žmonės turėtų žodžio, pasirinkimo laisvę, kad galėtų išvykti ten, kur jiems norisi, pamatytų pasaulį. Mano šeimoje keturios kartos priklauso šauliams. Šaulys negali ko nors reikalauti iš Tėvynės, bet turi pats ką nors jai duoti. Taip jau buvau auklėtas nuo pat vaikystės. Reikia Tėvynę ginti. Mūsų giminėje visada būdavo kalbos apie karą, Sibirą, trėmimus. Mes visą laiką žinojome, kad gyvenimas vieną dieną gali pasikeisti iš esmės. Nors mokykloje mums sakė, kad Lietuva į sovietų sąjungą įstojo „savo noru“, mes žinojome tikrąją teisybę.
– Kas Jums tą teisybę pasakodavo? Ar vaikams buvo įdomu klausytis apie istoriją, kai vaikiški žaidimai galvoj?
– Namuose tėvukas visada ruošėsi karui: turėjome specialią dėžę maistui su tokiomis pertvaromis, kurioje buvo sudėtos kruopos, miltai, džiovinta duona ir bulka. Taip buvo net taikiuoju laiku. Tėtis visą laiką klausydavosi radijo, „Amerikos balso“. Jei tik pasaulyje kas atsitikdavo, susisodindavo mus visus tris brolius ir pasakodavo, kaip esant reikalui eiti pas gimines, eiti į kaimą, kaip ugnį užsikurti, kuprines išgyvenimui susikrauti. Matyt, todėl toks aš ir užaugau. Šeima mūsų buvo labai religinga, eidavome į bažnyčią, poterius kalbėdavome. Tikėjimas visada buvo, yra ir bus vienas svarbiausių ginklų.
Sigitas Ozgirdas Juozo Lukšos-Daumanto desantui skirto paminklo atidengimo šventėje. Mortos Mikutytės nuotrauka
– O Jums kaip pavyko įskiepyti tai, ko išmokote, savo vaikams?
– Labai svarbu, kaip vaikus nuo mažens auginsi. Maži vaikai priima daug informacijos, todėl reikia nepraleisti progos juos auklėjant. Mes gyvenom Tauragėje prie pat geležinkelio ir kai man buvo kokie 5–7 metai, jau žmonės grįždavo iš Sibiro ir praeidavo pro mūsų namus. Kai kurie ateidavo ir pas mus nusiprausti, atsigerti vandens. Žmonės pasakodavo, kaip jiems ten sekėsi, prisimindavo, kaip juos vežė į Sibirą. Man tai įstrigo. Tėvukas sakydavo, kad reikia žmonėms padėti. Tą pagalbą ir dabar mes žmonėms suteikiame būdami šauliais. Organizuojame kursus visokius, padedame. Mano sūnus Darius buvo profesionalus karys, dukra – savanorė, šaulė, anūkės dvi yra šaulės, atvažiuoja į Tauragę, į mūsų pratybas. Kaip mane auklėjo, taip ir aš savo vaikams sakau tiesą. Jeigu rusija yra teroristinė valstybė, tai drąsiai tą ir sakau, nevyniodamas į vatą.
– O kada prasidėjo jau profesionalus Jūsų, kaip kario, kaip savanorio, kelias?
– Kai Lietuva tapo nepriklausoma, sausio 13-osios įvykiuose buvau su dukra, o kovo mėnesį įstojau į savanorių pajėgas, pasienio tarnybą Panemunėje. Įdomių dalykų buvo. Iki pučo su rusais buvo sunku, pasienyje buvo ir muštynių, ir ginkluotų konfliktų. Teisėsauga pasieniečių nemėgo. Tuo metu buvo milicija, o ten dauguma susijusių su KGB. Į pasienį atėjo visi mokytis. Tai ir zootechnikai, vairuotojai, žmonės nuo staklių iš kolūkių atėję. Mes su automatais lipdavome į autobusus, tikrindavom. Daug drąsos reikėjo, „omonas“ atvažiuodavo, vagoną mūsų atėmė, nuvilko į Sovetską. Kai pradėjome dirbti pasienyje, mūsų vagonėlyje buvo du ginklai: kastuvas ir gesintuvas. Tik vėliau gavome pistoletą, automatą. O po pučo, 1992 metais, jau buvome pilnai ginkluoti.
– Mokate gerai elgtis su ginklu, šaudyti mokote ir Tauragės šaulius. Ar daug ginklų turite?
– Nors buvo daug įsimintinų gyvenimo įvykių, bet vienas geriausių – kai pirmą kartą nusipirkau legalų šautuvą. Šiuo metu turiu daug ginklų ir visi jie naudojami. Visi mano vaikai moka elgtis su ginklais, ginklus duodu šauliams praktikuotis šaudykloje. Ir šiaip noriu paraginti visus tauragiškius, kurie turi ginklą, neapleisti praktinio šaudymo ir važiuoti į šaudyklas pasipraktikuoti. Treniruotės būtinos. Kiekvienas ginklas vis kitoks ir prie jo reikia priprasti. Jei ginklo nenaudosite, jo nepažinsite, prireikus galite ne priešą nušauti, o netyčia nusišauti pats ar nušauti artimąjį.
– Ukrainos patirtis rodo, kad šiais laikais karas kitoks. Dronai ir iki Lietuvos atskrenda, ačiū kažkam, dar žalos nepadarė, bet žmonės ne tokie saugūs kaip anksčiau. Baimė pasėta.
– Netikėkite tais, kurie sako, kad Lietuvą užims per kelias valandas. Tai propaganda. Važinėju į seminarus, domiuosi, kas pasaulyje darosi. Visai neseniai vyko pratybos prie Lietuvos sienos, tai karius jie toms pratyboms rinko kelis mėnesius. Jeigu rusai norėtų pulti Lietuvą, mes jau matytume, kai jie į tankus kurą pradėtų pilti. Dabar karas kitoks. Rusai testuoja mus dronais ir žiūri, kas bus. Yra tikimybės, kad dronas ar kokia raketa gali atlėkti ir pas mus. Veidrodinio atsako, koks būdavo šaltajame kare, tikrai nebus. Šiais laikais yra dar diplomatiniai keliai. Todėl mano tikslas vienas, kad žmonės Tauragėje kuo daugiau įgautų medicinos žinių, kad pirmosios pagalbos kursai vyktų įmonėse, mokyklose. Žmonės turi mokėti ir turniketus užsidėti, ir plėštines žaizdas sutvarstyti. Ukrainos patirtis rodo, kad kare daugiausia patiriama plėštinių žaizdų nuo dronų, nuo skeveldrų.
– Žiūrėdamas „Youtube“ vargu, ar išmoksi žaizdas atpažinti ir jas susitvarstyti.
– Šaulių asociacija organizuoja tokius mokymus, mums pinigais padeda ir Tauragės rajono savivaldybė. Samdome instruktorius ir su medicina dirbame labai rimtai. Kiekvienas šaulys turi mokėti ne tik kitam, bet pirmiausia sau susiteikti pagalbą, nes jei nepadėsi sau, kito irgi neišgelbėsi.
– Daug domitės, mokotės, turite žinių iš karo Ukrainoje. Ką dabar, taikos metu, svarbiausia padaryti kiekvienam tauragiškiui?
– Kiekvieno tauragiškio namuose turi būti paruoštas išvykimo krepšys. Mano namuose tokie suruošti krepšiai yra net keli. Turiu ir slėptuvę, bunkerį, maisto keliems mėnesiams, vandens. Vanduo labai svarbus, daug svarbesnis nei maistas. Taip pat visi žmonės turi turėti planą, kaip elgtis atsitikus nelaimei. Juk pasiruošti reikia ne tik karui, reikia ruoštis ir ekologinei katastrofai. Labai paprastas pavyzdys – dujos gali sprogti penkiaaukštyje. Ir ką tada? Kur žmogus eis? Pas ką jis eis? Ypač reikia apgalvoti tiems, kas turi ir gyvūnų, didelių veislių šunis, pavyzdžiui. Ar tikrai priims jus kaimynai su visa manta ir šunimi esant reikalui?
– Šiuolaikiniai namai net be rūsių. Tai tą slėptuvę ar bunkerį ne kiekvienas gali pasiruošti.
– Rūsys, kuris neturi bent dviejų išėjimų, dažniausiai tampa kapu. Daugiabučių rūsiai nepritaikyti karo atvejams. Ukrainiečiai daugiabučių gyventojai dabar išgirdę pavojaus sirenas išeina į laiptines. Laiptinėse yra kapitalinės sienos – pati tvirčiausia namo vieta. Tai ne mano žinios, tai ukrainiečių praktika. Sunkiau nuosavų namų gyventojams. Lietuva niekada negyveno taip gerai, kaip dabar. Žmonės nuosavuose namuose rūsių nebeturi, maisto atsargų retas kuris kaupia. Nuosavame name gyvenantieji turėtų turėti elektros generatorius, kuro atsargų. Labai svarbu žinoti ir tai, kad paprastos vaistinėlės nepakanka, reikia turėti vaistų nuo skausmo, nuo visų gretutinių ligų, jei jomis serga. Atsargos visada gerai, tik reikia nepamiršti vis peržiūrėti ir kas jau pasenę pakeisti naujais. Dar labai svarbu turėti dokumentų kopijas, turėti šeimos narių nuotraukas, ypač mažų vaikų.
