Šiemet 100 metų jubiliejų švenčia Antanas Žemaitis – žmogus, kurio likime kaip gyvame veidrodyje atsispindi visa skausminga XX amžiaus Lietuvos istorija. Šiandien, žvelgdamas į nueitą šimtmečio kelią, šis iš Kėdainių krašto kilęs šviesuolis, buvęs Lietuvos laisvės armijos (LLA) narys ir katorgininkas liudija: didžiausių baisumų fone žmogų išgelbėti gali tik nepalaužiama dvasia, laisvės troškimas ir jaunystės jėga.
Prarastasis Kalnaberžės pasaulis
Antano Žemaičio gyvenimo kelias prasidėjo 1926 metų spalio 25 dieną Kėdainių apskrityje, Surviliškio valsčiuje, Kalnaberžės kaime. Jo gimtoji sodyba stovėjo vaizdingoje Nevėžio upės pakrantėje, vos už kelių šimtų metrų nuo buvusio caro ministro Piotro Stolypino dvaro sodybos. Šis arti buvęs dvaras vėliau tapo nepilnamečių nusikaltėlių kolonija, palikusia gilų įspaudą kaimo kasdienybėje. Šeima – tėvai, mama, senelis, močiutė ir dėdė Mykolas – gyveno tradiciniame lietuviškame dviejų galų name, kurio vienoje pusėje virė kasdienis gyvenimas (virtuvė ir miegamasis), o kitoje – šventinė seklyčia. 1930–1931 metais, vykdant nepriklausomos Lietuvos žemės reformą, prasidėjo masinis kaimo kėlimasis į vienkiemius. Antano šeima gavo derlingos žemės sklypą už 2 kilometrų nuo senosios sodybos, tiesiai ant Nevėžio upės kranto. Naujasis gyvenimas vienkiemyje prasidėjo nuo laikinų patalpų – molinio kambario prie didelio tvarto, o tikrojo gyvenamojo namo statybai rąstus teko pjaustyti rankiniu būdu, naudojant milžiniškus „ožius“ ir dvirankį pjūklą. Šis sunkus fizinis darbas užgrūdino jaunąjį Antaną ateities išbandymams.

Antanas Žemaitis šiandien. Aušros Norvilienės nuotrauka
Mokykloje Antanui sekėsi puikiai – Surviliškio pradinės mokyklos šeštąjį skyrių jis baigė penketais, tik su vienu ketvertu, nors žiemą tekdavo pėsčiomis per pusnis įveikti po 5 kilometrus. Tačiau nerūpestingą paauglystę brutaliai nutraukė 1940 metų birželio 15-oji – per patį jų laidos išleistuvių vakarėlį danguje pasirodė sovietų armijos lėktuvai, skrodžiantys Lietuvos Respublikos sieną. Tai buvo nerūpestingos jaunystės pabaiga ir ilgų okupacijų pradžia.
Gimnazijos metai
1941 m. rudenį, praūžus pirmajai sovietizacijos bangai, masiniams trėmimams ir prasidėjus nacių okupacijai, Antanas Žemaitis įstojo į Kėdainių gimnaziją. Tai buvo ne tik žinių siekimo, bet ir tautinio brendimo laikotarpis. Nepaisant karo meto nepriteklių, vokiečių valdžios įvestų suvaržymų ir privalomų vokiečių kalbos pamokų, gimnazijoje buvo jaučiama stipri patriotizmo dvasia. Mokytojai slapta ugdė mokinių meilę nepriklausomai Lietuvai, o gimnazistai aktyviai domėjosi šalies ateitimi. 1943 metais Kėdainių gimnazijoje virė slaptas pasipriešinimo gyvenimas. Antanas kartu su artimiausiais suolo draugais suorganizavo pogrindinę Lietuvos laisvės armijos (LLA) kuopelę. Jaunuoliai, rizikuodami gyvybėmis, platino pogrindžio spaudą, slapta minėdavo Vasario 16-ąją, rinko žvalgybinę informaciją apie vokiečių kariuomenės judėjimą ir ruošėsi būsimai kovai dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
1944 m. pradžioje, artėjant frontui iš rytų, generolui Povilui Plechavičiui suorganizavus Lietuvos vietinę rinktinę, Antanas kartu su kitais Kėdainių gimnazistais savanoriškai užsirašė į šią kariuomenę. Sėkmingai perėjęs medicinos komisiją, jis išvyko į Marijampolę. Gavę uniformas ir ginklus, jaunieji kariai tikėjosi ginti Tėvynės sienas nuo grįžtančio raudonojo teroro. Tačiau vokiečių vadovybė bandė rinktinę pajungti savo tikslams ir išsiųsti į frontą. P. Plechavičiui nepaklusus įsakymui, naciai rinktinę likvidavo, o karius pradėjo suiminėti ir šaudyti. Antanui pavyko stebuklingai pasprukti. Jis grįžo į gimtąjį kraštą ir kurį laiką slapstėsi Kėdainių miškuose, kol frontas galutinai peržengė jų sodybas, palikdamas kulkų suvarpytas sienas ir sudegintus aplinkinių kaimynų namus.
Pogrindinė veikla Kaune
Sugrįžus sovietinei okupacijai, Antanui kilo reali grėsmė būti mobilizuotam į Raudonąją armiją arba suimtam už praeities veiklą. Kėdainių gimnazijos direktoriaus pavaduotojas, suprasdamas situaciją, jam išdavė švarų gimnazisto pažymėjimo blanką. Tai paskatino Antaną imtis itin pavojingo, bet gyvybiškai svarbaus amato. Pasinaudodamas cheminiais tirpalais, vandenilio peroksidu ir specialiais spalvotais tušais, jis išmoko preciziškai klastoti metrikas, asmens liudijimus ir antspaudus. Jis „pasijaunino“ savo amžių, užsiregistruodamas kaip gimęs 1928 metais, ir su šiais dokumentais sėkmingai įstojo į Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos ir geodezijos mokyklą, kuri 1946 m. buvo perkelta į Kauną. Šis dokumentų klastojimo amatas išgelbėjo ne vieną gyvybę. 1945–1946 metais, prasidėjus sovietinių pasų išdavimui, Antanas Kaune susitiko savo pusbrolį Alfonsą Mykolaitį, kurį dėl brolių partizanavimo intensyviai persekiojo saugumas. Kad išgelbėtų jį nuo suėmimo ar mirties miške, Antanas milicijoje gavo antrąją pažymą savo vardu ir perdavė pusbroliui. Taip Alfonsas tapo oficialiu Antano broliu dvyniu, gimusiu tą pačią dieną. Su šiais suklastotais dokumentais pusbrolis vėliau sėkmingai baigė statybos technikumą, Marijampolės muzikos mokyklą ir ilgus metus saugiai dirbo gamyklos direktoriumi.
Mokydamasis Kauno technikume, Antanas Žemaitis įsiliejo į aktyvų Kauno pogrindį. Kartu su kambarėlyje priglaustu buvusiu partizanu Jonu Ilgiumi bei bendraminčiais Viktoru Jočiausku ir Algiu Petrusevičiumi suformavo keturių narių LLA organizacijos grupę. Pogrindininkai užmezgė ryšius su partizanų ryšininkais „Vingiu“ (Antanu Moraliu) ir Aloyzu Dalboku („Imperatoriumi“). Žaliakalnio rajone, mažame mediniame namelyje, jie įrengė slaptą spaustuvėlę ir šafirografu platino pogrindžio spaudą, o miško broliams į Skilvionių mišką tiekė vaistus, drabužius, avalynę bei ginklus.
1947 metais, atlikdamas geodezijos praktiką Kėdainių rajone, Antanas su draugu Viktoru ryžosi drąsiai nakties operacijai. Sužinoję, kad vietos Švietimo skyriaus vedėjas namuose laiko didelius popieriaus pakus, kurie buvo būtini pogrindžio spaudai spausdinti, jie naktį įsibrovė į jo namą. Popieriaus rasti nepavyko, tačiau stalčiuje jie aptiko veikiantį „Nagano“ revolverį su šoviniais. Šį ginklą jaunuoliai pasiėmė ir perdavė Skilvionių miško partizanams. Deja, šis ginklas vėliau tapo lemtingas.

1948 m. Antano Žemaičio asmeninio albumo nuotrauka
1948 metų gegužės 11 dieną ginkluoto susirėmimo metu stribai sugavo partizaną, kurio kišenėje rado tą patį Kėdainiuose iš Švietimo skyriaus vedėjo pavogtą „Naganą“. Žiauriai kankinamas partizanas išdavė asmenį, iš kurio gavo ginklą, o saugumo sekimo grandinė nenumaldomai atvedė tiesiai į Kauno technikumą prie Antano. Kratų metu jo kambarėlyje buvo rastas dar vienas pistoletas. Prasidėjo juodasis gyvenimo etapas. Mėnesį trukę baisūs, sistemingi tardymai Kėdainių saugume nedavė čekistams norimų rezultatų – nepaisant fizinio smurto, Antanas neišdavė slaptosios Žaliakalnio spaustuvės, draugų pavardžių ir pusbrolio tapatybės. Saugumas griebėsi keršto: 1948 m. gegužės 22 d., vykstant masinei trėmimų operacijai „Vesna“, visa Antano šeima ir giminė iš motinos pusės buvo suvaryta į gyvulinius vagonus ir ištremta į Sibirą, Krasnojarsko kraštą. Antanas buvo perkeltas į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur buvo įkalintas 407-oje, o vėliau 421-oje kamerose. Čia, suspausti it silkės statinėje, kalėjo šimtai jaunų Lietuvos vyrų – partizanų, ryšininkų, inteligentų. Nepaisant bado ir griežto režimo, kaliniai palaikė vieni kitų dvasią: Morzės abėcėle bilsnodami per storas kalėjimo sienas perduodavo žinias, o pro langus išardytų megztinių siūlais, prie kurių galų pririšdavo iš duonos nulipdytus „žiogelius“, nuleisdavo slaptus laiškus į žemesnius aukštus. Laisvės troškimas buvo toks stiprus, kad kameros vyrai vakarais choru užtraukdavo partizaniškas dainas, kurios skambėdavo per visą kalėjimo kiemą. Už šį demonstratyvų nepaklusnumą Antanas kartu su kameros draugais buvo nubaustas septyniomis paromis drėgno, šalto ir tamsaus karcerio, kuriame tekdavo miegoti ant betoninių grindų, o maisto racioną sudarė tik 300 gramų duonos ir puodelis karšto vandens per dieną. Netrukus Maskvos „Ypatingasis pasitarimas“ (osoboje soveščanije) už akių paskelbė standartinį griežtojo režimo nuosprendį: 25-eri metai lagerio (katorgos) ir 5-eri metai teisių suvaržymo.
Katorga Intos šachtose
Po mėnesį trukusių žiaurių tardymų, kurių metu Antanas neišdavė Kauno spaustuvės ir draugų, Maskvos „Ypatingasis pasitarimas“ (pasak Antano) jam skyrė 25-erius metus lagerio ir 5-erius metus teisių suvaržymo. Per Vilniaus Lukiškių kalėjimą jis buvo išvežtas į Komijos ASSR, Intos lagerį Nr. 2. Kaliniai dirbo spengiančiame šaltyje anglies šachtose 25 metrų gylyje. Kaip teigia Antanas, maisto sistema buvo sukurta kalinių kūnams pamažu naikinti, daviniai skirstyti į penkis bado katilus. 1949 m. pradžioje Antano jėgos visiškai išseko. Siekdamas išgyventi, jis simuliavo ligas, gavo BUR-o (griežto režimo kalėjimo) bausmes, patyrė konfliktų su kriminaliniais nusikaltėliais, kol galiausiai pateko į centrinę lagerio ligoninę, tai išgelbėjo jam gyvybę. Likimo posūkis įvyko, kai vyriausiasis kasyklos inžinierius, rusų inteligentas Nikolajus Sičiovas, sužinojęs apie Antano geodezinį išsilavinimą Kaune, egzaminavo jį ir paskyrė markšeideriu (požeminių kasybos matavimų specialistu). Tai išgelbėjo Antaną nuo pražūtingo fizinio darbo. Jis matavo tunelių koordinates teodolitu. Kasykloje Antanas susitiko kitą lietuvį, Kauno technikumo laikų bendramintį Joną V. (slapyvardžiu Viesulas), buvusį Marijampolės gimnazistą ir partizaną. Kartu su kitu kaliniu Algiu Š. trys jaunuoliai priėmė sprendimą – bėgti iš šio pragaro.
Didysis pabėgimas

1954 m. Antano Žemaičio asmeninio albumo nuotrauka
1952 metų vasario mėnesį prasidėjo įslaptinti pasiruošimo darbai. Planas buvo unikalus ir kino filmo vertas: kadangi viršutinėje zonoje pabėgti per spygliuotas vielas, prožektorių šviesas ir kulkosvaidžių bokštelius buvo neįmanoma, o vietiniai komių tautybės gyventojai už kelis kilogramus miltų ar degtinės butelį bėglius iškart išduodavo NKVD, vyrai nusprendė kasti slaptą vertikalų tunelį iš kasyklos vidaus tiesiai į žemės paviršių, esantį už lagerio apsaugos zonos perimetro. Naudodamasis savo markšeiderio padėtimi ir turimais kasyklų žemėlapiais, Antanas atliko tikslius požeminius matavimus. Jis surado nenaudojamą, apleistą ventiliacijos tunelio atšaką ir apskaičiavo vietą, kur viršutinis gruntas iki žemės paviršiaus buvo pats ploniausias, o viršuje plytėjo tundra su retais krūmais už spygliuotų vielų perimetro. Naktimis, kol sargyba miegodavo arba tikrindavo pagrindinius stvotus, Jonas V. ir Algis Š., rizikuodami gyvybėmis, iš apačios į viršų rankomis, naudodami tik trumpus kirtiklius, kasė vertikalų šulinį. Iškastą žemę ir akmenis jie saujomis nešė ir pylė į senus, užpiltus kasyklos tunelius. Kiekvieną metrą jie sutvirtindavo iš šachtos pavogtomis lentomis. Darbas truko pusę metų. Pabėgimo naktis buvo paskirta 1952 m. rugpjūčio 9 d. Vyrai šachtos zonoje užsivilko pačius geriausius specialiuosius drabužius, pasiruošė virves, degtukus ir maisto davinius – cukrų, riebalus, džiovintą duoną. Vidurnaktį jie susirinko prie slaptosios angos. Pirmasis į vertikalų šulinį įlindo Antanas. Jis sėkmingai pasiekė viršų, prastūmė samanų bei tundros grunto sluoksnį ir išlindo į laisvę. Išsitempęs virvę, jis pradėjo traukti sunkius drabužių ryšulius. Tačiau traukiant didelį paketą žemiau buvęs Jonas netyčia galva užgavo pagrindinį medinį sutvirtinimo rąstą. Akimirksniu įvyko baisi griūtis – tonos smėlio ir akmenų užgriuvo tunelį, nutraukė laikiną elektros kabelį ir panardino Joną į visišką tamsą bei oro trūkumą 10 metrų gylyje. Tai buvo kritinis momentas tarp gyvenimo ir mirties. Antanas iš viršaus, o Algis iš apačios pradėjo įnirtingai rankomis kasti smėlį. Veikiant milžiniškam šokui ir adreanalinui, Jonui pavyko įsispirti į sveikas šachtos sienas ir tiesiogine prasme iššliaužti iš po žemių gniaužtų į paviršių. Ištrūkę į tundrą, vyrai nusiprausė lediniu pelkės vandeniu, persirengė civiliais drabužiais ir gausiai apsipylė atsineštu odekolonu, kad visiškai panaikintų specifinį, aštrų anglies šachtos kvapą, pagal kurį juos galėjo suuosti šunys. Iki ryto jie miškais nužygiavo 12 kilometrų iki Intos geležinkelio stoties. Pabėgimas buvo suplanuotas idealiai – sargyba kasykloje rytinės rikiuotės metu bėglių nepasigedo, nes draugai barake patikrinimo metu sugebėjo perbėgti iš vienos eilės į kitą ir sumaišyti skaičių. Vyrai sugebėjo nepastebėti patekti į prekinį ešeloną su anglimis, judantį link Kotlaso. Jie važiavo susispaudę po vagonų metalinėmis konstrukcijomis, o naktimis, traukiniui prislopinus greitį, peršokdavo iš vieno sąstato į kitą. Tai buvo tūkstančio kilometrų kelionė per mirtį ir nuolatinę baimę. Kiekviena geležinkelio stotis (Pečiora, Kožva) galėjo tapti paskutine vieta. Pečioros stotyje, kur apsauga buvo itin griežta, vyrams teko šokti nuo judančio traukinio tambūro, maskuotis tarp naktinių geležinkelio darbininkų ir vėl paskutinę sekundę įšokti į tolstančio sąstato platformą. Laisvės kvapas, kurį Antanas pajuto po ketverių metų katorgos, suteikė jėgų. Tačiau po kelių dienų, stotyje vykdant masinį dokumentų patikrinimą, bėgliai buvo išduoti, apsupti ginkluotų čekistų ir sugauti. Antanui už šį pabėgimą buvo skirta dar keli mėnesiai sunkaus režimo BUR-o, kur tekdavo sėdėti sužeistomis kojomis ir rankomis, surakintam antrankiais.

1956 m. Antano Žemaičio asmeninio albumo nuotrauka
Mirus Stalinui režimas sušvelnėjo, kaliniams panaikino asmeninius numerius (Antanas buvo numeris E-emergency services). Kadangi Antanas buvo baigęs virėjų kursus, jį paskyrė vyriausiuoju 2-ojo lagerio virėju. Šiose pareigose jis dirbo iki pat išsilaisvinimo, naktimis slapta kepdamas bandeles ir padėdamas išgyventi dešimtims kitų nusilpusių tautiečių. 1956 metų liepą speciali komisija peržiūrėjo Antano bylą ir išleido į laisvę. Kartu su artimu draugu kunigu Kazimieru Vasiliausku jie žengė pro Intos vartus kaip laisvi žmonės. Antanas galėjo pasirinkti važiuoti pas tėvus į Krasnojarską ar likti Intoje. Jis liko. Čia, atšiaurioje tremtyje, jis susitiko savo gyvenimo meilę Konstanciją. Jie susituokė Sibire ir ten pat sulaukė šeimos stebuklo – jiems gimė dvyniai (sūnus ir dukra). Tik vėliau, kai tremties pančiai galutinai nukrito, Antanas ir Konstancija su mažais dvynukais ant rankų sugrįžo į Lietuvą, apsistojo Tauragės rajone, o vėliau įsikūrė Gaurės miestelyje.
Šimtmečio jubiliejus Gaurėje
Šiandien Antanas Žemaitis tebegyvena Gaurėje. Jo žmona Konstancija jau iškeliavusi į amžinybę. Kasdien senolį lanko ir juo rūpinasi slaugytoja Vilija, o kiekvieną savaitgalį iš Tauragės atvyksta sūnus su šeima. Garbingo šimtmečio jubiliejaus proga tėvą aplankė ir dukra, atvykusi iš Prahos, kur jau ilgus metus gyvena sukūrusi šeimą. Gražią šventę jubiliatas minėjo būryje vaikų, anūkų, proanūkių ir giminaičių.
Gerbiamą Antaną pažįstu dar nuo tų laikų, kai pati dirbau Gaurės pagrindinėje mokykloje. Vadovaudama kraštotyros būreliui, su mokiniais dažnai jį aplankydavau: kviesdavome į mokyklos renginius, užrašinėdavome prisiminimus, parengėme kraštotyros darbą. Vėliau mūsų pažintis tęsėsi telefoniniais skambučiais. Šis dabartinis apsilankymas buvo išties išskirtinis – juk ne kasdien tenka bendrauti su šimtamečiu žmogumi. Kartu prisiminėme senus laikus.
Paklaustas, kas per visą šį neįtikėtiną amžių jam labiausiai įsiminė, senolis trumpam susimąstė, o jo akyse sužibo ta pati jaunatviška ugnis, padėjusi ištverti Intos šachtų pragarą: „Gimnazijos laikotarpis. Tai buvo patys gražiausi, šviesiausi ir laimingiausi mano gyvenimo metai – laikas, kai tikėjome laisve, kai viskas dar buvo prieš akis“.
Antano Žemaičio šimtmečio istorija – tai gyvas įrodymas, kad jokios imperijos, lageriai ar numeriai negali sunaikinti žmogaus, kuris savo širdyje nešioja laisvę.
Šimtmečio jubiliejaus proga linkime gerbiamam Antanui stiprios sveikatos, dvasios žvalumo ir dar daug šiltų akimirkų brangiausių žmonių apsuptyje. Su gražiuoju šimtmečiu!

Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai