Griežpelkių senbuviai: kaime nebeliko ką veikti

Penkiolika kilometrų nuo Tauragės nutolusiuose pirmuosiuose ir antruosiuose Griežpelkiuose gyvenimas apmiręs. Darbo dienomis jaunesni kaimo gyventojai važiuoja dirbti į Tauragę, o namus saugoti likę senjorai nei su kaimynais, nei su aplinkiniais bendrauti nelinkę. Dauguma jų vengia net išeiti į kiemą – sako, kad aplink sparnais mosuojančios vėjo jėgainės ne tik triukšmą kelia, bet ir psichiką veikia.

Mano, kad apgavo

Vokiško stiliaus statybos daugiabutyje gyvenanti Janina džiaugiasi, kad į jos namus prieš karantiną atsikraustė dukros šeima. Moteris dabar padeda dukrai auginti vaikus ir bent taip prasiskaidrina vienišas dienas.

– Į Griežpelkius atsikrausčiau beveik prieš 40 metų iš Kauno. Gavau pasiūlymą dirbti Stripeikių fermoje. Sėsdavau ant dviračio ir mindavau rytais vakarais. Pripratusi buvau prie tokio tempo, neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Dabar gyvenimas visai sustojo. Turiu neįgalumą, laiką leidžiu namuose, – gyvenimo pradžią Tauragės rajone prisimena Janina.

Moters namai – prie pat pagrindinio kelio, o šalia esančiuose laukuose sparnus suka vėjo jėgainės. Kalbinti kaimo gyventojai visi iki vieno tvirtina vis dar jaučiantys nuoskaudą. Neva valdžia prieš rengiant jėgainių parką noriai dalijo pažadus apie pagerėsiančią kaimo gyvenimo kokybę, bet įkūrus parką kaimo žmones pamiršo.

Janina į Griežpelkius atsikraustė iš Kauno, bet gyvenimas kaime jos nežavi. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

– Plastikinius langus susidėjau pati, nors kai tik planavo statyti vėjo jėgaines, pasirašėme su sąlyga, kad visiems kaimo gyventojams bus sudėti nauji langai. Pažadai ir liko sklandyti kažkur. Dabar nelabai prigirdžiu, tai kai būnu viduje, jėgainių triukšmo nesigirdi, bet išėjus į lauką, ypač jei vėjas, čia viskas ūžia. Erzina, bet padaryti jau nieko negalime. O dar nuo kelio triukšmas pasiekia. Eismas čia tikrai nemažas, – sako Janina.

Paklausta, ar įmanoma Griežpelkiuose rasti darbą, Janina tik papurto galvą – net laikiną darbo vietą pas ūkininkus rasti sunku.

– Čia visiškas užkampis, nei darbų, nei iš ko pragyventi. Apsipirkti ir tai nėra kur. Viena parduotuvėlė už kelių kilometrų. Be mašinos nuvažiuoti į Tauragę jau yra reikalų. Anksčiau dar pravažiuodavo pro kaimus ir prekes iš autobusiukų parduodavo. Dabar, per karantiną, niekas neužsuka. Jaunimas ir tas neturi ką dirbti, – sako pašnekovė.

Jei tik galėtų atsukti laiką, iš Kauno į Griežpelkius Janina tikrai nesikraustytų.

– Bent jau vaikams Kaune didesnės galimybės būtų, – įsitikinusi Griežpelkių gyventoja.

Į Tauragę nuvykti prabanga

Ponia Birutė Griežpelkiuose gyvena kartu su garbaus amžiaus mama. Moteris laukia vis šiltesnių orų, kai jau galės sodinti daržus. Ji jau žiemą ant palangės sustatė pasėtus pomidorus. Visus daigus Birutė užsiaugina pati.

– Gimiau gretimame kaime, o kai tėvai gavo butą antruosiuose Griežpelkiuose, atsikraustėme čia. Gyvename prie pat kelio, bet jau taip pripratau, kad net nebejaučiu, kai mašinos pro šalį važiuoja. Iki Tauragės – 17 kilometrų. Mano vaikai gyvena atskirai, tai kai jie atvažiuoja, nuveža į Tauragę apsipirkti, – pasakoja kolūkių metais fermoje dirbusi Birutė.

Moteris sako, kad gyvenimas kaime karantino metu labai pasikeitė. Uždraudus kontaktinį mokymą mokyklose, pasiekti miestą neturint automobilio tapo tikru iššūkiu.

– Tas karantinas jau atsibodo. Nei pas daktarus užsirašysi, nei laisviau atsikvėpsi. Laukiu, kada čia viskas pasibaigs. Įsivaizduokite, į Tauragę važiuoja vos vienas autobusas ir tai tik 7 valandą ryto. Nuvažiuotum reikalų susitvarkyti, bet atgal grįši tik ketvirtą popiet. Ką veikti visą dieną? Jei labai reikalas prispiria, važiuojam, o į namus tik taksi. Jei taip kasdien, nebūtų už ką. Į vieną galą 10 eurų paima. Kol karantino nebuvo, iš Pagėgių 9 valandą ryte autobusas važiuodavo ir prieš pirmą jau namie būdavom, – prisimena Birutė.

Pasak Birutės, jaunimo kaime mažai. Naujakurių nėra. Moteris sako, kad žmonės nenori gyventi kaime, nes čia nėra ką veikti.

– Jei neturi mašinos, darbo nesusirasi. Už ką gyventi? Anksčiau, kai ūkiai būdavo, tai dauguma fermose dirbdavo, o dabar tik dviračiu nebent į darbus tolimesniuose kaimuose važiuoti. Bet kai žiema ateina, visai namuose užsisėdim, – pasakoja Birutė.

Moteris nelaiko gyvulių, sako, neapsimoka. Paklausta, ar patenkinta centralizuotai tiekiamo vandens kokybe, prasitarė, kad norint atsigerti vandens iš čiaupo reikia palaukti keliolika minučių, kol pradės bėgti švarus.

– Pas mus vamzdžiai seni, gal tie nešvarumai jais ateina. Kol kas dar nenumirėm nuo vandens. Pripranti prie to, ką turi, ir gyveni, – sakė pašnekovė.

Į kaimą – laisvalaikiu

Dar viename Griežpelkių II kaimo kieme darbavosi būrelis žmonių – tvarkė aplinką. Keletą minučių pokalbiui su „Tauragės kurjerio“ žurnaliste skyrusi Birutė tvirtino, kad gyvenantiems individualiuose namuose, o ypač kaime, darbo visada daug – nuobodžiauti nėra kada.

Buvusios mokyklos pastate dabar gyvena alpakos. Daivos Žebelienės nuotrauka

– Kad tik noro būtų – veiklos tikrai užtenka. Mes turime nuosavybę ir Tauragės mieste, kur deklaruota mūsų gyvenamoji vieta. Čia, kaime, dažniausiai būname vasarą, kartais atvažiuojame ir žiemą. Vyras dirba mieste, – sakė Birutė.

Namas stovi prie pagrindinio kelio, tačiau pašnekovė patikino, kad mašinų triukšmas netrukdo: priprato, nė nejaučia. Šiame name kažkada buvo mokykla. Kai mokyklą uždarė, žmonėms leido gyventi. Buvusios mokyklos pastate – trys butai, viename gyveno Birutės tėvai. Kai jos mama mirė, apsigyveno kiti žmonės, o po kurio laiko ji įsigijo dalį namo. Kol kas pastatas neatstatytas, apgriuvęs, tačiau šeima turi renovacijos planų.

Parengė Daiva Žebelienė ir Violeta Karaliūnaitė