Istorinės pašto stoties savininkas remontuoja, paveldosaugininkai komanduoja

Pužų kaime XIX a. vid. pastatyta Pužų pašto ir diližanų stotis – labai vertingas istorijos ir architektūros paminklas. Šis pastatas per ilgą savo beveik dviejų šimtmečių gyvavimą daug kam priklausė, pergyveno įvairias santvarkas, atlaikė karus. Gerokai apgriuvusius istorinius pastatus įsigijęs Rolandas Liutkus juos rekonstravo, o autentiškumo išsaugojimu susirūpinę paveldo specialistai stebėjo vykdomus darbus. Nuolatinė jų priežiūra išvargino ir supykdė savininką.

Istorija turtinga

Pasak Skaudvilės krašto muziejaus muziejininkės Ingos Nagaitienės, Skaudvilė išaugo XIX a. viduryje ir antrojoje pusėje, po to, kai ją 1836–1844 m. perkirto naujasis Tilžės–Tauragės–Šiaulių–Rygos kelias. Nutiesus šį kelią buvo pastatyta Pužų pašto ir diližanų stotis, nuo Skaudvilės nutolusi 2 km, ten neretai užsukdavo žymūs žmonės. 1843 m. spalio mėn. iš Peterburgo per Vokietiją į Paryžių važiavęs rašytojas Onore de Balzakas pravažiavo ir pro Skaudvilę, ir pro Pužų stotį.

– Diližanų paskirtis buvo pervežti keleivius ir pašto siuntas. Šia transporto priemone naudojosi tik pasiturintys žmonės, o kelionės buvo ilgos: iš Tauragės į Peterburgą važiuodavo 3,5–4 paras, – kalbėjo muziejininkė. – Apie kelionės nepatogumus Balzakas rašė laiške grafienei Evelinai Hanskai spalio 10 d. Tauragėje: „Esti siaubinga, kai palyja, o lijo daug. Įsivaizduokit tą kratymą, kurį teko patirti. Žinoma, negali nesijausti pavargusiam, išsėdėjus tris su puse dienos kelionėje…“

Inga Nagaitienė sako, jog apie tai, kad per Skaudvilę ir Pužus yra važiavusios Rusijos caro šeimos karietos, rašė kraštotyrininkas Bronius Kviklys: „Kadaise čia sustojusi Rusijos caro žmona, keliaudama arkliais iš Peterburgo į Berlyną. Belaukdama arklių pakeitimo, savo palydovams ištarusi, kad jai nenuobodu (rusiškai „neskučno“). Palydovai, norėdami įsiteikti carienei ir surusinti lietuviškus vietovardžius, pasirūpinę, kad stotis oficialiai būtų pavadinta „Neskučnoje“. Tačiau tarp vietinių gyventojų šis pavadinimas neprigijo, kaimas taip buvo vadinamas iki 1918 m.“.

Vartų kolonos, kaip ir išlikusi priekinė siena, – saugotinas objektas. Reginos Genienės nuotrauka

Yra ir daugiau pasakojimų, kaip Pužai buvo pavadinti Neskučnoje ir kaip atsirado pašto stotis. Pasak muziejaus vadovės, kituose šaltiniuose teigiama, kad vos nutiesus kelią pro čia keliavo caras ar carienė. Arkliams įkopus į upės šlaitą caras liepęs sustoti. Taręs, kad čia nenuobodu, ir pasigėrėjęs Ančios vaizdais nukeliavo toliau. Sustojimo ir svarbios „minties“ garbei Pužai pervadinti į Neskučnoje ir būtent šioje vietoje buvo pastatyta pašto stotis.

– Atkūrus Lietuvos valstybę Pužų pašto stotyje iki 1930 m. veikė paštas, pradinė mokykla, pirmosios sovietinės okupacijos metais – senelių prieglauda. Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir SSRS, vokiečių kariuomenė Pužuose pasirodė birželio 23 d. Netrukus stotį apjuosė spygliuotomis vielomis ir įkūrė laikinąjį getą, į kurį suvarė žydų vyrus. Čia jie praleido kelias dienas, kol buvo pasiruošta jų egzekucijai ir iškastos tranšėjos masiniams kapams, – apie žiaurius įvykius pasakojo I.Nagaitienė. – Vėliau čia veikė sovietinių karo belaisvių koncentracijos stovykla. Už spygliuotų vielų buvo laikoma 100–150 belaisvių. Jie buvo varomi dirbti prie Tauragės–Skaudvilės kelio remonto darbų. Dėl prasto maisto ir antisanitarinių sąlygų daugelis neišgyveno.

Pažįsta kiekvieną detalę

Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyriausiasis specialistas Algirdas Remeikis pažįsta kiekvieną Pužų pašto stoties išlikusią autentišką detalę, žino jos istoriją. Jis teigia, kad Pužų ir Tauragės pašto stotys buvo vienodos, kurjeriai stotyse pakeisdavo arklius ir tęsdavo kelionę.

– Pužų stoties siena išlikusi, vartų kolonos šeimininko atstatytos ir tie du flygeliai – pastatai iš vienos ir iš kitos pusės. Kur mūrinės sienos, ten buvo gyvenamoji dalis. Stotyje keisdavo arklius ir vežimus, juos taisydavo, – pasakojo paveldo specialistas. – Pužų paštas toks, kaip ir pas mus Tauragėje, tik mūsų sudarkytas, nes antras aukštas pristatytas. Irgi buvo užvažiuojamasis kiemas: aplink jį apvažiuodavo ir pro kitą pusę išvažiuodavo, buvo arklidės, vežiminės. Pužuose taip pat yra šitie flygeliai, ir ten buvo arklidės, vežiminės, gale buvo medinės daržinės su pašarais – ūkinė dalis arklių priežiūrai.

Akmeninės sienos išliko autentiškos. Reginos Genienės nuotrauka

Algirdas Remeikis sako, kad vartų kolonos ir priekinė siena, flygeliai – du pastatai šonuose yra saugotini, nes tai kultūros paveldo objektas. Jis teigia, kad ten jau daug ko neliko: pavyzdžiui, nėra medinės dalies, kur buvo laikomi pašarai ir arkliai.

Buvo labai apleista

Istorinius pastatus įsigijęs Rolandas Liutkus pasakojo, kad juose gyvena jau apie 15 metų, iki tol jie daug kam priklausė: sovietų laikais buvo valstybės, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę juos privatizavo. Keitėsi savininkai, o pastatai vis labiau nyko.

– Čia buvo konclageris, senelių namai, mokykla, kelių valdybos bendrabutis, tada žmonės privatizavo, o dabar aš gyvenu. Įsigijau sunykusius namus, jie byrėjo, stogas sulūžo. Kai pradėjau tvarkyti, tai paveldas nedavė ramybės. Ėjo kiekvieną dieną ir sakė kaip daryti, o pinigų nedavė. Ir aš dabar beveik sustojau ir nieko nebedarau, nes pinigų nėra, verčiuosi žemės ūkiu, – kalbėjo pastatų savininkas. – Čia viskas buvo labai apleista, daug kas nugriuvę, kai pradėjau stogus keisti, tai pradėjo kabinėtis: tai ne taip darai, tai kalkių per mažai. Kai medžiai virto ir šakos pro langus lindo, niekam nebuvo įdomu, kai pradėjau tvarkyti, tai mandri žiūrėti, ką darau, ir tik raštus rašo.

Pasak R.Liutkaus, prieš 10 metų jis uždengė naujus stogus, o tuo pačiu metu nugriuvus mediniam pastato galui pristatė mūrinį, sumeistravo ir verandą. Autentiškos išliko akmeninės pastatų sienos. Kol jis pastatus remontuoja savo lėšomis, akylai vykdomus darbus stebi paveldosaugos specialistai.

Reginos Genienės nuotrauka

– Ponai iš paveldo 2009 m. davė leidimus, yra jų parašai, o dabar ateina ir sako: kodėl tu pastatei medinį, kodėl jis ne mūrinis? Reikės, ko gero, griauti ir statyti mūrinį. Jie reikalauja, kad iš išorės atrodytų aptinkuotas, – apmaudą liejo vyras. – Reikėjo tvorai stogelį pakeisti, buvo lygus, reikėjo padaryti trikampį, kiekvieną darbą darai ir visur sąnaudos, o pinigai tik mano. Paveldo prašiau: rašykim kokį projektą kartu, bet nesutinka. Sako, kad tokiems dalykams pinigų neturi, tik tarnybos išlaikymui pinigų yra.

Rekonstruodamas pastatus šeimininkas įdomių senovinių daiktų ar lobių nerado, o ir pati pastatų architektūra, jo nuomone, neįspūdinga. Prie rekonstruotų pastatų stovi skelbimo lenta „Baldai iš Vokietijos“, tačiau R.Liutkus teigia, kad šis jo verslas – jau sunykęs dalykas, pandemija galutinai sužlugdė.

– Prieš mane tiek žmonių čia gyveno, tai ką čia įdomaus berasi. Juk paskirtis ne gyvenamojo namo, arklidės čia buvo. Ir galuose buvo tokie kaip administraciniai pastatai, ten buvo skirta nakvynei po kambariuką ir susidėti pašto kroviniams. Yra išlikusios dvi kamaros, tokie kambariukai viename ir kitame pastate. O kad Balzakas čia buvo sustojęs, tai man nesitiki, – abejoja vyras. – Rusijos imperatorius kai pro čia važiavo, jam patiko ta vieta, pasakė „neskučno“ ir kaimas buvo pavadintas Neskučnos, vėliau tik Pužais tapo. Čia gyvendamas gerai jaučiuosi, man čia labai patinka.