„Po vėjo sparnais“ įsikūrė Griežpelkiuose

Tauragės rajone šį mėnesį užgimė nauja bendruomenė. Griežpelkių ir aplinkinių kaimų gyventojus „Po vėjo sparnais“ subūrė buvęs ilgametis Lauksargių bendruomenės pirmininkas Kęstutis Vaidilauskas. Ugniagesys-gelbėtojas, ūkininkas ir Griežpelkių seniūnaitis įsitikinęs – kaimo žmonės nori gražinti vietas, kuriose gyvena, keliauti ir pažinti savo kraštą, o kartu tą daryti ir smagiau, ir paprasčiau.

Nauja bendruomenė

Naujoji bendruomenė „Po vėjo sparnais“ kovo pabaigoje rinkosi į pirmąjį susitikimą – susipažinimo vakarą. Kovo 6-ąją oficialiai įregistruotoje bendruomenėje jau yra per 40 narių, prisijungti žada ir į kaimus gyventi grįžtantis aktyvus jaunimas, ir čia gyvenantys senbuviai. Pasak pirmininko Kęstučio Vaidilausko, išrinkto ir Griežpelkių seniūnaičiu, iki šiol kiek toliau nuo Lauksargių įsikūrusių kaimų žmonės neturėjo juos vienijančios organizacijos, o dirbti kartu ir įgyvendinti įvairius projektus nori.

– Gyvename po vėjo jėgainių sparnais. Mano sodyba – už Lauksargių, ant kalniuko, o kai tylūs vakarai, išėję į lauką girdime besisukančių jėgainių sparnų šniokštimą. Norėjome, kad ir bendruomenės pavadinimas atspindėtų vietą, kurioje gyvename. Buvo laikas, kai dar vadovaudamas Lauksargių bendruomenei kovojau, kad šis kraštas netaptų vien jėgainių kraštu. Pavyko. Anksčiau čia buvo suplanuota pastatyti per 100 vėjo jėgainių, triukšmas ir gyvenimo kokybė būtų labai prasta, – įsitikinęs visur spėjantis K.Vaidilauskas.

Griežpelkiuose jau ir anksčiau buvo registruota keletą metų gyvavusi bendruomenė, bet jai nutraukus veiklą kaimų gyventojai buvo priskiriami Lauksargiams, tik, pasak seniūnaičio, savi ten nesijautė.

Reikės dirbti visiems

Griežpelkių seniūnaitijos gyventojai apie savą bendruomenę galvoti pradėjo prieš kelerius metus. Seniūnaitį buvo pasiekusios kalbos, kad iš tolimesnių kaimų žmonių į Lauksargių bendruomenę nepriėmė, jie pasijuto atstumti ir per didžiąsias šventes.

– Jaunos šeimos pradėjo siūlyti įvairius projektus, kuriuos galėtume įgyvendinti kaimiškose vietose. Viena moteris pasiūlė sukurti vaikų žaidimo aikštelę, atsirado daugiau idėjų ir, pasitarę su gyventojais, seniūnu, nusprendėme kurti bendruomenę. Darbo daug, bet kai yra žmonių, kurie nori dirbti kartu ir padėti, viskas įmanoma. Iš karto pasakiau visiems įstojusiems „Po vėjo sparnais“, kad aš vienas lauke karys nebūsiu. Jei nebus pagalbos iš šalies, naujoji bendruomenė numirs, kaip ir prieš tai gyvavusi, – kaip atsirodo iniciatyva kurti bendruomenę, pasakojo K.Vaidilauskas.

Paklaustas, kokie pirmieji bendruomenės darbai numatyti, pirmininkas patikino, kad ką daryti pirmiausia spręs ne jis vienas, o visi kartu.

– Kai pradėjome kurti bendruomenę, buvo žmonių, kurie sakė, kad manęs nepažįsta ir akyse nebuvo matę, bet aš jiems sakau – esu seniūnaitis, mūsų tikslas – dirbti kartu su seniūnu. Į kiekvieną kiemą tikrai nenueisiu, bet jei bėda, galite man skambinti, tarsimės, kalbėsimės.

Mūsų seniūnaitijoje nėra gausių kaimų. Sodybos pavienės, viena nuo kitos nutolusios. Žmonėms reikia bendravimo, nori susibūrimų, ekskursijų, nori pažinti savo kraštą ir Lietuvą. Tai ir dirbsime taip, kad žmonėms ir nauda, ir pramoga būtų, – planuoja K.Vaidilauskas.

Kol kas bendruomenė savo patalpų neturi, bet įsikurs Lauksargių seniūnijos skirtame kabinete, ten rinksis posėdžiauti ir pasikalbėti.

Bendruomenės pirmininkas įsitikinęs, kad tik dirbant kartu galima pasiekti visų laukiamų rezultatų. Violetos Karaliūnaitės nuotrauka

Ūkininkas iš pašaukimo

Su naujosios bendruomenės pirmininku susitikome jo ir žmonos Onutės ūkyje. Vyras dirba Pagėgių savivaldybės priešgaisrinėje tarnyboje, o po darbų ūkininkauja.

Paklaustas, kaip viską spėja, Kęstutis pripažįsta, kad šiais laikais, kai technika modernėja, kai net ūkininkams dirbti laukus padeda dirbtinis intelektas, darbų ūkyje nebėra tiek daug, kaip anksčiau.

– Viską nudirbame kartu su žmona. Turime daugiau nei 100 hektarų grūdinių kultūrų, laikome per 100 mėsinių galvijų. Dabar dar ūkyje padeda dukra, bet ji – jau abiturientė, kai išvažiuos studijuoti, teks galvoti ir apie pagalbą iš šalies. Labiausiai pagalbos reikia per derliaus nuėmimą. Bet dabar dirbti ūkyje nėra taip sunku, kaip anksčiau būdavo. Pavyzdžiui, traktoriuose yra įranga, kurią tereikia prižiūrėti. Atsiranda naujų technologijų, kai arti žemės nebereikia – plūgai jau trejus metus stovi pastatyti ir nejudinami, sėjame grūdus į neartą lauką ir net tose vietose, kur anksčiau jie nedygdavo, puikiai suželia, derlingumas padidėjo, – apie ūkininko kasdienybę pasakojo Kęstutis.

Šeimos namus saugo du šuneliai ir pulkas kačių, bet Kęstutis prisipažįsta, kad daugiausia laiko praleidžia su galvijais – šeria juos, valo, žaidžia.

– Mūsų karvės taip pripratusios prie žmonių, kad kiti ūkininkai stebisi. Įprasta manyti, kad mėsiniai galvijai daugiau laiko praleidžia vieni, žmonių neprisileidžia, tačiau savo gyvulius mes glostom, su jais žaidžiam kiekvieną rytą ir vakarą. Jei reikia pavaryti šalin, jie niekur neina. Pirkome kelis veislinius galvijus iš kito ūkio, tai kai atsivežėme, jie laukiniai buvo, pabėgo. Dabar patys ateina, kad paglostytume, – apie laikomus gyvulius kaip apie geriausius draugus pasakojo Kęstutis.

Gaisrus gesina du dešimtmečius

Bendruomenės pirmininkas 11 metų dirbo ugniagesiu Tauragėje, o tada keleriems metams tarnybą buvo sustabdęs, sėdo prie vilkiko vairo ir keliavo į užsienį.

– Neilgai pavežiojau mašinas, prasidėjo krizė. Grįžau į gaisrinę. Valdžia pasiūlė persikelti dirbti į Pagėgius. Kaip tik buvau baigęs aukštąjį mokslą, pradėjau dirbti pamainos vadovu. Darbas sunkus ir rizikingas, bet man patinka. Ir viso priešgaisrinėje sistemoje dirbu jau 26-erius metus. Jau galėčiau eiti į pensiją, bet galiu dirbti iki 60 metų, nes dirbu vadovaujantį darbą. Šiaip ugniagesiai-gelbėtojai gali dirbti iki 55-erių metų, – apie tarnybą pasakojo pašnekovas.

Kęstutis pasidžiaugė, kad Pagėgiuose gaisrų kyla daug mažiau nei Tauragėje, o pavasarėjant tenka gesinti laukus ir pievas.

– Dirbam pamainoje keturi žmonės, tai viską eini pats ir darai. Kai tik pradėjau tarnauti, buvau labai imlus naujovėms. Greitai kilau karjeros laiptais, nesu baltarankis. Einu į gaisrą ir dirbu. Jaunimas šiais laikais gal nelabai nori purvintis, mieliau laiką telefone leidžia, – juokiasi Kęstutis.