Kijevas šiandien: nesaugi kasdienybė ir didžiulis ryžtas

Kijeve dieną ir naktį kas kelias valandas gaudžia oro pavojus įspėjimai ir raginimai neišeiti iš namų. Pasitaiko, kad iš namų draudžiama išeiti net kelias paras, todėl iki ilgalaikės komendanto valandos žmonės skuba į parduotuves apsirūpinti maisto produktais.

„Rusija supranta tik jėgos kalbą“

Oro pavojaus įspėjimai ypač girdimi naktį, tačiau labiausiai stresą kelia bombardavimų dundėjimai, ataidintys iš Kijevo priemiesčių. Kol kas priešas į sostinę neįsiveržė, ir mūšiai vyksta priemiesčio gyvenvietėse, nutolusiose 30–50 kilometrų nuo sostinės.

Aršiausios kovos verda Irpenio, Bučos, Hustomelio gyvenvietėse. Pavyko susipažinti su Gorenkos kaimelio, esančio šalia Hustomelio, pravoslavų cerkvės šventiku Ivanu Palejčuku.

Jis papasakojo, kad mūšiuose žuvo daugybė rusų ir ukrainiečių karių, tačiau ukrainiečiai nesitraukia, o ketvirtadienį sugebėjo pereiti į kontrpuolimą. Rusai Hustomelį įnirtingai atakavo esą ne tik todėl, kad ten yra karinis oro uostas, bet ir tiesus kelias į Kijevą.

Ukrainiečių kariai susprogdino tiltą per Irpenio upę ir užtvankas, kad pakilęs vanduo rusams trukdytų statyti pontoninius tiltus. Išvadavę vieną kaimą, ukrainiečių kariai pakraupo pamatę, kad rusų kariai išprievartavo ir sušaudė tris vietines moteris.

Sušaudė ir Hustomelio apylinkės pirmininką, kuris žmonėms vežiojo vaistus, maistą ir humanitarinius siuntinius. Šventikas netikėjo, kad užpuolikai elgsis taip žiauriai.

Šventikas Ivanas Palejčukas. Eldorado Butrimo nuotrauka

Nepaisydamas pavojaus šventikas vis tiek ten važiuoja pas kareivius ir gyventojus atlikti dvasinio išganytojo pareigų. Cerkvė kol kas rimtai nenukentėjo, išdužo tik dalis langų ir sienos nusėtos skeveldromis.

– Rusija nori atkurti tarybų sąjungą, užgrobusi Ukrainą, manau, pultų ir Baltijos šalis, jūs, lietuviai, privalote tam ruoštis, turite stiprinti kariuomenę, nes Rusija supranta tik jėgos kalbą, – pareiškė šventikas.

Taikėsi į karinę gamyklą

Sužinojęs, kad 1,5 kilometro nuo viešbučio Kijeve, kur apsistojau, yra namas, kurį apgriovė raketos sprogimas, nuskubėjau ten. Prie namo stovėjęs vienas jo gyventojas, nenorėjęs pasisakyti pavardės, papasakojo, kad trys maskolių paleistos raketos buvo skirtos sunaikinti netoli esantį pastatų kompleksą, kuris sovietmečiu vadinosi Petrovskio karinė gamykla. Joje buvo gaminamos raketos ir optikos prietaisai.

Ukrainos karinės pajėgos visas tris raketas numušė. Viena jų nukrito šalia vaistinės, antra – netoli buvusios gamyklos, o trečia pataikė į daugiabučio viršutinio – keturioliktojo aukšto butą.

– Tai buvo mano kaimynas, 84-erių metų pasiligojęs pensininkas, kuris paskelbus oro pavojų atsisakė leistis į slėptuvę. Jei būčiau tada likęs gretimame savo bute, greičiausiai irgi būčiau žuvęs, – mano vyras.

Suskilus namo sienoms visi gyventojai buvo apgyvendinti gretimos mokyklos sporto salėje.

Krisdama raketa skilo į dvi dalis, mažesnioji sprogdama apgadino gretimo namo stogą, dalį balkonų, išdaužė langus. Nuo smūgio bangos langai išdužo ir kituose šešiuose namuose.

– Viršutiniame aukšte laiptinė užversta griuvenomis, bet gaisrininkai išmušė skylę koridoriaus sienoje, tad nebijokite, galite užlipti pasižvalgyti, – pasakė vyriškis.

Taip atrodo raketų apdaužytų daugiabučių laiptinės. Eldorado Butrimo nuotrauka

Norint patekti į laiptinę, reikia visų pirma praeiti pro kieme styrančią griuvėsių krūvą, paskandinusią keturias prie namo stovėjusias mašinas. Du viršutiniai laiptinės aukštai nusėti prikritusių plytų ir cemento nuolaužų, kaip ir koridorius prie žuvusiojo buto.

Į jį įžengus dvelkteli šaltas vėjo gūsis, mat išgriuvę visi langai. Prieškambaryje nuvirtusi lyginimo lenta ir nuo jos nusiritęs lygintuvas, nukritę marškiniai, kurie tikriausiai buvo padėti ant lentos lyginimui.

Virtuvėje ant grindų įkritę lango rėmai, parvirtęs stalas ir kėdė, nukritusi viena spintelė, mikrobangų krosnelė, šalia mėtosi ir arbatinukas, kelios lėkštės, puodelis, puskepalis duonos, arbatos pakelis, šiukšlių kibiras. Visur pilna stiklų, medžio ir cemento nuolaužų. Miegamajame ant grindų parvirtęs tuščias paukščiuko narvelis, stalinė lempa, drabužiai, mėtosi knygos, sujaukta patalynė. Ant sienos vis dar kabo įrėmintas diplomas, skirtas buto šeimininkui už gerą darbą. Diplomo fotografuoti ranka nekyla.

Gynėjas panoro padėkoti Lietuvai

Pažintis su Teritorinės gynybos pajėgų atstovu buvo visai kitokia, irgi palikusi gilų įspūdį, tačiau šį kartą teigiamą, šiltą. 36-erių metų kijevietis, Teritorinės gynybos pajėgų (TGP) narys Aleksejus Prochorovas netikėtai panoro perduoti padėką lietuvių tautai.

Vaikščiojant po Kijevą beveik kas keletą šimtų metrų tenka praeiti pro barikadas ir prie jų budinčius gynėjus. Prie vienų mašinos ir žmonės stabdomi ir tikrinami pasirinktinai, o prie kitų apžiūrimi visi be išimčių.

Man einant fotografuoti rusų raketos apgriauto namo, TGP savanoris patikrai stabdė ne visus asmenis, tačiau į mane iš karto pažiūrėjo įtariai ir paprašė prieiti. Gynėjas labai įdėmiai apžiūrėjo pateiktus dokumentus ir paprašė parodyti telefoną bei fotoaparatą, norėdamas įsitikinti, kad nefotografuoju neleistinų objektų.

Iš pradžių griežtai elgęsis vyriškis po apžiūros nusišypsojo ir ėmė bičiuliškai šnekučiuotis. Pasidomėjo, kodėl vaikštau vienas, be apsaugos, mat Kijeve nedaug likusių žurnalistų atstovauja didelėms pasaulinėms agentūroms ir dirba grupėmis, važinėja ryškiai pažymėtomis mašinomis, dėvi neperšaunamas liemenes. Karys išsakė nusivylimą dėl nepakankamos ES paramos Ukrainai ir dėl to, kad NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės bei nesiunčia taip trūkstamos ginkluotės.

Prieš karą Aleksejus dirbo automobilių techninės apžiūros centre. Turi dvylikos metų dukrą, o žmona Irina netrukus turi gimdyti dar vieną dukrelę. Jau pirmąją karo dieną A.Prochorovas visas tris mylimas savo moteris išgabeno į Lvovą pas gimines, o pats grįžęs įstojo į TGP ir sostinėje ėmė statyti barikadas.

Po pokalbio jis pasisiūlė mašina pavėžėti du kilometrus iki mano kelionės tikslo, o išlipant iš mašinos panoro išsakyti padėką lietuviams.

– Jūs, lietuviai, esate nedidelė tauta, tačiau tokiu mums sunkiu momentu elgiatės kaip tikri broliai. To nepamiršime, nes draugai pasimato nelaimėje. Padėkite ir toliau pas jus pabėgusiems mūsų tėvynainiams, gėdinkite didžiąsias valstybes ir siųskite ginklų, ginklų, ginklų. Ir žinokite, mes nepasiduosime, kausimės už kiekvieną Kijevo centimetrą. Kausimės iki paskutinio šovinio, iki paskutinio kraujo lašo ir nugalėsime. Slava Ukrainie! – kalbėjo Aleksejus.

Diplomato žmona verda gynėjams sriubą

Kijevo gatvėje sutikau inteligentišką pensininkę, pokalbis su ja tapo savotišku atsakymu, kodėl žymiai gausesni agresoriai negali įveikti ukrainiečių tautos.

73-ejų metų Olgai Kasyanenko būtina skubiai atlikti širdies šuntavimo operaciją ir pakeisti du širdies vožtuvus, tačiau moteris nesutinka gultis į ligoninę. Pensininkė gamina karštą maistą barikadą netoli jos namo įrengusiems kariūnams.

– Prasidėjęs karas stebuklingu būdu man suteikė jėgų, noro būti reikalingai tėvynės gynėjams, nors dar neseniai vos įstengiau atsikelti iš lovos – išgyvenau depresiją dėl beveik vienu metu palaidotų vyro ir dukters, – pasakojo moteris.

Jos pernai miręs vyras dirbo diplomatinį darbą, kelerius metus sunkai sirgo, o Malaizijoje konsule dirbusi dukra netikėtai mirė po ištikusio insulto.

– Mirti aš nebijau, žinau, kad mano ligota širdis ilgai neatlaikys, bet karo metu nematau prasmės jos operuoti, privalau padėti gynėjams, mano nedidelė pagalba juos labai džiugina, – nusišypsojo pašnekovė ir atsisveikindama paprašė parašyti, kad neabejotume Ukrainos pergale.

Parengė Eldoradas BUTRIMAS