Dosnumo šviesa – vaikystės gatvėje

Pagėgių vaikų globos namų ugdytinius Kalėdų senelis apdalijo dovanomis, tačiau ten nebuvo visiems mums įprasto Kūčių stalo. Kaip „Tauragės kurjeriui“ Kūčių dieną pasakojo globos namų direktorė Elena Pūtienė, dalis globos namuose gyvenančių vaikų šventėms išvažiavo pas gimines, bet ne visi. Globos namuose liko 20 vaikų. Kad Kūčių stalas vaikams būtų šeimyniškai jaukus ir šiltas, globos namuose likusius vaikus Kūčių vakarienės į savo šeimas nutarė pasiimti globos namų darbuotojai.
Po balto angelo sparnu  Kai lankėmės globos namuose norėdami pakalbinti vaikus, dalis jų jau buvo išėję su savo auklėtojomis ruoštis iškilmingai vakarienei. Socialinė pedagogė Reda Smailienė vos surado kelis auklėtinius, kurie dar ruošėsi į svečius. Į klausimą, ar svetimi vaikai nesukelia keblumų ruošiantis Kūčioms, R.Smailienė atsakė:– Kūčių vakarienė yra laukimo ir vilties šventė. Mūsų globos namų vaikams tai pirma vakarienė šeimose, kur jie skanaus auklėtojų paruoštus patiekalus, sėdės prie stalo kartu su jų šeimų nariais. Po baltu gailestingumo angelo sparnu visiems užtenka vietos. Darbuotojos mielai sutiko su direktorės Elenos Pūtienės parodyta iniciatyva ir pakvietė ugdytinius į savo namus.Žurnalisto rankose sublizgėjęs diktofonas vaikams buvo įdomesnis už pateiktus klausimus. Koridoriaus gale su mažaisiais likimo draugais žaidusios Snieguolė ir Dalia sakė, kad laukia ne tik vakarienės, bet ir kalėdinės nakties burtų, kokių – neprasitarė. Prie kalbančiųjų sustoję berniukai, kaip ir dera vyriškai giminei, žiūrinėdami, iš kur baltiems popieriniams angelams dygsta sparnai, buvo gerokai santūresni, todėl savo šventiniais lūkesčiais nesidalijo.Pagėgių vaikų globos namų gyventojams netrūksta dėmesio, nors gerumo niekada nebūna per daug. Globos namus šefuojančios įmonės, organizacijos, privatūs asmenys įvairiai remia juose gyvenančių vaikų buitį, laisvalaikį, plečia jų kultūrinį akiratį. Vaikai nuolat jaučia Pagėgių parapijos klebono Vytauto Gedvainio dėmesį ir paramą. Pagėgiškiai Marytė ir Rimas Janavičiai prieš šventes savo globojamos šeimynos vaikams surengė kelionę į Druskininkų vandens parką. Telekomunikacijų bendrovės „Tele-2“ vadovo Petro Masiulio rūpesčiu globos namų salėje įrengta apšvietimo sistema. Didelių ir mažų šventinių dovanų kraitelėje nustebino šešiametės tauragiškės Miglės Kuperskytės kukli dovanėlė. Mergaitė surinko visus savo išaugtus drabužėlius, perskaitytas knygeles, jai pabodusius žaislus ir švenčių išvakarėse juos dovanojo Pagėgių vaikų globos namų vaikams. Kelis didžiulius ryšulius į Pagėgius atgabeno Miglės seneliai. Kai paskambinome Miglės mamai, moteris dukros poelgį vertino kaip visiems suprantamą dalyką. Žurnalistinis smalsumas vertė ieškoti šio poelgio šaknų, moralinių ištakų, pagaliau paskatinimo. Atrodo, visi žinome, kad kilnūs poelgiai tuščioje vietoje neatsiranda. Sutarėme susitikti su Migle ir jos seneliais Tauragėje, Egidijaus ir Indrės Kuperskių namuose Miško gatvėje. Perlojos respublikos piliečiai Jaukiame bute buvo antroji Kalėdų diena. Žaisluose paskendusią vaikaitę Miglę dėmesingais žvilgsniais ganė jos seneliai Adolfas ir Roma Zurliai. Sulaukusi dėmesio mažoji Miglė ant sofos glėbyje spaudė meškiną, matyt, galvodama, kad jis ją apsaugos nuo fotoaparato blykstės. Kaip ir dera Perlojos respublikos piliečiui (šiame Dzūkijos miestelyje yra gimęs A.Zurlys) senelis Adolfas plačiai šypsojosi, tarsi už lango būtų ne gruodžio pabaiga, o grybrautės pradžia ir dzūkuojantis Kalėda į Miško gatvę būtų užnešęs „baravykucių“ kraitelę. Apie grybus su Adolfu nekalbėjome, žinodami, kad kiekvieno dzūko žmona, nors ir iš kito krašto, tampa, jeigu ne grybų mėgėja, tai bent prisiekusia grybautoja. Iš ponios Romos išgirdome baimingais aikčiojimais paspalvintus grybavimo prie Tyrelių ir Aukštupių nuotykius. Prisiminimų ugnelė, kurstoma gražiais žodžiais, pasaldinama kavos gurkšniu, nukrypdavo prie vieno ar kito gyvenimo epizodo, datos ar įvykio.A.Zurlio vaikystė turėjo visas dramatiškas pokario vaikystės spalvas. Du vyresni broliai, Lietuvos karininkai, 1946 m. žuvo miške. 1948 m. likusi šeima buvo išvežta į Sibirą. Mažasis Adolfiukas liko Lietuvoje. Iš pradžių glaudėsi Vilniaus pionierių rūmuose įsikūrusiuose vaikų namuose, po to mokėsi ir gyveno Nidos internate. 1958 m. baigė Klaipėdos amatų mokyklą, kur įgijo vairuotojo profesiją. Likimo keliai suvedė su nuo Bikavėnų kilusia žemaituke Roma. Kaip abu dabar juokauja, ką meilė sujungė, to ugnis neišskirs. Gyvenimo pradžia buvo sunki, nuo pirmo peilio ir šaukšto iki vaikų ir vaikaičių gimimo. Abu kurį laiką gyveno Jonavoje, po to pradėjo dirbti Tauragės skaičiavimo mašinų gamykloje. Pamažu įsikūrė, užaugino dukras, išleido už vyrų, sulaukė pensijos. A.Zurlio tvirtinimu, visi jo vaikai turi dzūkiško kraujo, netgi žmona Roma. Tik paklausyk, kaip ji kalba apie Dzūkijos kalnus ir ežerus, atrodo tarsi ant visų kalnų būtų vaikščiojusi, visuose ežeruose braidžiusi.Nors Roma jaučia daug sentimentų Dzūkijai, tačiau jos atsiminimuose kas antrame žodyje suskamba Nemuno žemupio vietovardžiai: Bikavėnai – su į dangų kylančiais bulvienojų dūmais, Katyčiai – su per akmenimis grįsta aikšte ciksinčiom arklio pasagom, Pagėgiai – su atsisveikinimo žodžius maigančiu traukinio švilpuku, Vilkyškiai – su šienapjūtės dainom Jūros slėniuose. Visur pagyventa, pabūta, turėta brangių ir artimų žmonių. Iš atminties neišeina klasės suolo draugė, Pagėgių vaikų namų auklėtinė Irmina Želvytė, seniai matyta, bet vis akyse. Tų sutapimų ir sąlyčio taškų gausybė. Pagėgiuose gimdyta pirmoji dukra, Vilkyškiuose gėles augino Romos tėvai, dabar gyvena brolis Juozas Žygaitis, Vilkyškių pieninėje dirba dukra Loreta Tamošaitienė.- Su Pagėgių kraštu mane sieja ne tik jaunystės prisiminimai, bet ir kraujo ryšiai. Gal todėl anūkėlei Miglei pasiūliau jai nebereikalingus daiktus atiduoti Pagėgių vaikų globos namams. Atrodo, tokių pat likimo nuskriaustų vaikų yra ir Tauragėje, bet širdis linko prie Pagėgių. Miglutė ir jos mama pritarė mano minčiai, tad man su vyru beliko ją įgyvendinti. Mums visko, ačiū Dievui, užtenka. Manau, kad anūkėlė Miglutė užaugs dosnios širdies, mokės su kitais žmonėmis dalytis savo širdies šiluma. Tikiuosi, jog dar ne kartą aplankysime Pagėgių vaikų globos namuose gyvenančius vaikučius, – atitrūkusi nuo prisiminimų sakė R.Zurlienė. Baltas gyvenimo prisilietimas Švelnus gyvenimo prisilietimas yra baltas. Kažin ar jis gali būti kitoks? Kai matai pavasarinio vėjo kedenamus obelų ir vyšnių žiedus – žinai rudenį būsiant spalvotą ir sultingą derlių, kai Pirmosios Komunijos suknelės klostėse regi slėpynes žaidžiančią vaikystę – žinai būsiant žmogaus gyvenimo brandą, kai ant jaunamartės nuometo sugriebi nutolstančios jaunystės šešėlį – žinai netrukus į žemę ateisiant meilės pagimdytą gyvybę. Net nenorėdamas supranti, kodėl šalia žmogaus stovinčio angelo sargo tyla irgi balta. Tačiau ne visų žmonių gyvenime taip yra. Yra likimo, pačių artimiausių žmonių aplaidumo, nemeilės, sulaužyta vaikystė, kurios vingiuotose gatvėse, tarpuvartėse, duobėse visuomet trūksta širdies šviesos. Bet koks vilties žiburėlis, uždegtas akyse, padėtas ant Kūčių stalo, atneštas į prieglobsčio namus, turi gilią prasmę, parodančią, kad šiame pasaulyje gyventi ir būti galima kitaip – su šventine dosnumo šviesa vaikystės gatvėje. Ačiū tiems, kurie sugeba tai parodyti.