Dvi Pryšmantų sodybos – Ežeruonos nelaisvėje

Praėjusį penktadienį Žygaičių keliu pravažiuojantieji pro Pryšmantų kaimą (Žygaičių seniūnija) stebėjosi, kad dvi pakelės sodybas okupavo išsiliejęs Ežeruonos vanduo – „plaukė“ vaismedžiai, šiltnamis, gėlės. Tokioje vietoje ir tokiu metu vaizdas atrodė neįtikėtinas.
Kleopos vaikystės upelis nedažnai įsišėlstaAtvažiavus pas Benietus jų trobą buvo galima pasiekti tik avint guminiais batais – sode ir net kieme tyvuliavo vanduo. Tarp vaismedžių sūkuriavo stipri srovė, o link gražaus atnaujinto namo slenksčio vanduo artėjo pamažu. Septintą dešimtį bebaigianti Kleopa Benietienė, šioje vietoje gyvenanti nuo kūdikystės, įsitikinusi, kad vanduo per slenkstį neperlips, nes dar niekuomet taip nėra buvę.– Tiek daug vandens Ežeruona buvo atvariusi gal prieš dvidešimt metų. Bet potvyniai būdavo pavasariais. Prasidėjus rudeniui kieme vandens niekada nebūdavo, – pasakojo Kleopa.Sodyboje prie Ežeruonos ją nuo vienerių metukų užaugino savo šeimų neturėjusios tetos seserys Magdalena ir Marijona Bagdonaitės. Jos Kleopai dovanojo meilę, rūpestį, paliko sodybą, ji įgijo teisę atsiimti tetų turėtą žemę. Senoje sodyboje Kleopa sukūrė šeimą, su vyru Juozu susilaukė ir užaugino penkis vaikus. Keturi išskridę kas kur: Vytautas – Šilutės rajone, Zigmas – Klaipėdoje, Danutė – Ispanijoje, Laima – JAV. Tik jauniausias sūnus Rolandas su šeima gyvena kartu su mama, prieš aštuoniolika metų likusia našle. Sena sodyba gražiai tvarkoma. Sūnus pasirūpino namo atnaujinimu, marti Daiva gėlių prisodino. Žemės Benietai nebedirba, 15 hektarų nuomoja kitiems.– Vanduo pradėjo kilti penktadienio naktį. Išėjusi į kiemą mėnulio šviesoje pamačiau, kad sodas ir kiemas pilni vandens. Blogiausia, kad vanduo užliejo garažo, kuriame sūnus automobilius remontuoja, rūsį. Vanduo atsitrauks. Prie upelio gražiau gyventi, nes nuo vaikystės Ežeruoną regiu, –  kalbėjo Kleopa.Per sausrą Ežeruona vos vinguriuoja, o štai dabar, kai lijo ir lijo, įsišėlo ne juokais.Čia gera gyventiEsame įpratę skųstis ir zyzti dėl menko nieko, piktintis likimu, valdžia, kainomis, oru, kaimynais, artimaisiais. Todėl maloniai nustebino, kad Elena Jurgilienė su šypsena žvelgė į išsiliejusią Ežeruoną, savo vandenis plukdančią per sodą, daržą. Iš sūkuriuojančio vandens kyšojo tik vaismedžiai, jurginų žiedai, dalis šiltnamio. Vanduo buvo atėjęs iki senosios trobos kampo, bet į  ant kalvelės esantį kiemą pakilti nesugebėjo. Elena čia gimė, užaugo, sukūrė šeimą ir iki šiol tebegyvena. Su vyru Edmundu užaugino du vaikus. Kartu su jais gyvena duktė Dalia su vyru ir trimis vaikais. Tėvai dukters šeimai atidavė senąjį namą, o patys įsikūrė pertvarkytoje vasarinėje virtuvėje. Nors abu pensininkai, dar ūkininkauja, turi dešimt hektarų žemės, laiko gyvulių, parduoda pieną.– Didesni potvyniai pas mus būna kas ketveri metai. O šiemet kitaip – patvino jau antrą kartą.  Neįsivaizduoju, ką rasime šiltnamyje, kai vanduo atsitrauks, Dalia ten augino agurkų, pomidorų ir net arbūzų. Labai mėgsta gėles, jų visur prisodino. Žentas ketina kažką daryti, kad potvynių vanduo nevargintų. Niekur kitur nenorėčiau gyventi, nes prie vandens gyventi gražu ir malonu, be to, Pryšmantuose žmonės labai geri, draugiški, – atsisveikindama kalbėjo ūkininkė.Vakar Ežeruona dar smarkavo, bet jau buvo sugrįžusi į savo valdas. Kaip pasakojo vietiniai, vanduo po truputį ėmė trauktis šeštadienį, o sekmadienį suvis išėjo iš Benietų ir Jurgilų valdų.