Istorija apie butą su rūsiu ir jame apsistojusia valytoja

Socialinio buto šeimininkė jau antrus metus mina įvairių instancijų slenksčius siekdama, kad iš jos butui priklausančio rūsio būtų iškraustyta jame „apgyvendinta“ kiemsargė. Deja, per tą laiką valytojai kitos vietos neatsirado, o mūsų skaitytoja bulves ir įvairius rakandus priversta laikyti trečiajame aukšte.
 Rūsys nepriklauso? Kai tauragiškė Vanda Stulgienė papasakojo savo istoriją, sąžiningai pasakysiu, nepatikėjau. Ne vien tik tuo, kad Savivaldybė, davusi butą, atėmė rūsį, bet ir tuo, kad moteriai užteko kantrybės dvejus metus ieškoti teisybės, o Butų ūkis išspręsti problemos taip ir nesugebėjo.Moteris gyvena viename naujausių miesto daugiabučių, kur dauguma butų – socialiniai būstai. Vandos šeima jame apsigyveno vos namas buvo įrengtas – 1995-aisiais. – Buvome daugiavaikė šeima, todėl gavome trijų kambarių butą. Deja, gyvenimas negailestingas. Dabar bute gyvenu viena: vyras ir sūnus iškeliavo į Amžinybę, dukra – užsienyje. Negana to, gyvenimas skriaudžia ir toliau, – braukdama ašaras kalbėjo inteligentiškai atrodanti tauragiškė. – Kai kaimynė man pranešė apie išplėštą mano rūsį ir jame „apgyvendintą“ valytoją, bėgau teisybės ieškoti į namą administruojantį Butų ūkį. Ten man paaiškino, kad turiu didelį butą, todėl rūsys man nepriklauso. Bandžiau ginčytis: laiptinėje yra 20 butų ir tiek pat rūsių. Tačiau nei tada, nei vėliau, nei dabar manęs Butų ūkyje niekas nenori nė girdėti. Ėjau ir į Savivaldybę, bet nieko nepešiau. Tačiau sužinojau, kad teisi aš, o ne Butų ūkis. Esu įsitikinusi, kad valytoja mano rūsyje ne tik įrankius laiko, ji ten praktiškai gyvena. Antraip kam jai reikalinga lova? Gal kiti kaimynai ir sutinka už jos sunaudotą elektros energiją mokėti, bet aš prieštarauju. Argi gali žmogus gyventi rūsyje? Per dvejus metus – jokio sprendimo V.Stulgienė pasakojo jau susipažinusi su visais Butų ūkio administracijos darbuotojais. Direktorė nuo pat istorijos pradžios žada rasti valytojai kitą patalpą, o neseniai paprašė atnešti raštišką kreipimąsi. Bet net ir tai nepadėjo: Butų ūkio administracija rašto neužregistravo, nes po juo nebuvo laiptinės gyventojų parašų. – Šiuo raštu prašėme, kad valytoja iš mūsų laiptinės būtų iškeldinta kitur. Be to, išsiaiškinau, kad tokio lygmens raštams grupės gyventojų parašų nereikia. Esame priklausomi nuo Butų ūkio, ir nė vienas, išskyrus mane, nenori pradėti su valdžia „karo“. Ir man dukra sako, kad liaučiausi, kad nieko nepasieksiu, tik sveikatą susigadinsiu. Bet aš nenoriu pasiduoti, noriu apsiginti: negali taip būti, kad vieną dieną turi butą su rūsiu, o kitą paaiškėja, kad rūsys butui nebepriklauso, – dėstė Vanda.Todėl, neradusi supratimo Butų ūkio administracijoje, tauragiškė apsilankė Savivaldybės administracijoje: porą kartų pas administracijos direktoriaus pavaduotoją Aušrinę Norkienę, kartą –pas vicemerą Silverijų Statkų. Pirmoji vis žadėjo problemą išspręsti, antrasis iškart skambino į Butų ūkį, į Savivaldybės Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyrių. Tačiau nė vienas valdininkas per dvejus metus problemos nepajėgė pajudinti iš sąstingio. Rūsys vis tik priklauso Lankiausi moters bute. Iš tiesų ji savo gyvenamajame būste laiko ir dviratį, kitus buities rakandus, ir daržoves. Laimei, jos trijų kambarių bute yra ir vadinamasis uošvės kambarėlis. Jame ir telpa beveik visi tie daiktai, kuriuos paprastai žmonės laiko rūsyje. Pasiteiravau Tauragės rajono savivaldybės administracijoje, kaip yra iš tiesų – ar rūsys Vandai priklauso? Plėtros, investicijų ir turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Liubov Mockienė patikrino dokumentus ir atsakė, kad Vandai skirtas trijų kambarių butas su rūsiu. Tokie dokumentai buvo anksčiau, tokie liko iki šiol. Jokių pokyčių specialistė nerado. Bet Savivaldybėje sužinojau esą Vanda pati savo noru suraitė parašą po raštu, kuriuo ji atsisako butui priklausančio rūsio. Pati interesantė šią žinią pasitiko griausmingai: – Tegul jie man parodo tą raštą. Kaipmat sužinosiu, kas padirbinėja raštus. Ar aš kvaila, kad savo turto savanoriškai atsisakinėčiau? Atiduos, dėl šventos ramybės UAB Tauragės butų ūkio meistrė Nina Bendikienė, dirbanti su socialinių būstų gyventojais, Vandos problemą įvardijo kaip dviejų moterų kivirčą. – Manau, kad tai labiau asmeniniai jų dviejų reikalai. Dirbu būtent su šiais butais, todėl puikiai žinau, kaip viskas buvo nuo pat pradžios. Visų pirma, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Vandai S. asmeninio rūsio apskritai nereikėjo iki tol, kol rūsyje neįkurdinome kiemsargės. Dar daugiau, šis rūsys labiau buvo panašus į viešąjį tualetą nei rūsį. Viską sutvarkėme, sienas sumūrijome ir paskyrėme patalpą, kuri tada atrodė niekam nereikalinga, kiemsargės reikmenims. Tada viskas ir prasidėjo. Vanda ėmė reikalauti, kad sutvarkytą rūsį atiduotume, kad valytoją iškeltume kitur. Tokią jos poziciją liudijantis aktas administracijoje tikrai yra. Dar galiu pasakyti, kad tvarkingai gyvenantys laiptinės gyventojai, priešingai nei Vanda, džiaugiasi, kad rūsys pagaliau sutvarkytas. Kiemsargė rūsyje ne gyvena, o tik laiko savo daiktus, reikalingus kiemo priežiūrai. Ne Vandai, o laikraščio redakcijai pasižadu artimiausiu metu valytoją iš to rūsio iškelti. Tik dėl šventos ramybės, nes tikrai žinau, kad Vandai tas rūsys tikrai nebuvo, nėra ir nebus reikalingas, – žadėjo meistrė.Pašnekovė davė žodį, kad tai bus atlikta pirmosiomis 2014-ųjų dienomis.