Karinės prievolės išbandymai – žurnalistams

Nemalonu prabusti nuo čia pat aidinčių šūvių, riaumojančių šarvuočių, kapitono šūksnių ir panikos. Juolab, kai akys užmerktos buvo visai neseniai, o iš miegmaišio iškištą nosį nešvelniai įžnybo rugsėjo šaltukas, nuo medžių krintantys lašai ir vėjo gūsis. Tokia kario duona. Paragauti jos panorome ir mes. Krašto apsaugos dienos žurnalistų žygis, vykęs rugsėjo 19–20 dienomis, – fizinis ir moralinis išbandymas, kartu įspūdžiai bei priminimas apie pasikeitimus dėl privalomojo šaukimo į karo tarnybą.
Sunkūs „kerzai“ ir gardus maistas  Susirinkome Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke Rukloje. Oras kiek darganotas, tad entuziazmu netryško niekas. Būrys žiniasklaidos atstovų nerimastingai žvalgėsi ir bandė nuspėti artėjančius išbandymus. Susirinkome kas iš kur… Fotoreporteriai, žurnalistai, atstovai spaudai iš BNS, LTV, „Lietuvos ryto“, „Kauno dienos“, „Vilniaus dienos“, FHM, „Šiaulių krašto“, „Radijo 9“. Kartu su kolegomis – ir „Tauragės kurjerio“ atstovas, šių eilučių autorius.Trumpi pasisveikinimai ir jau matuojamės karišką aprangą, lydėsiančią, kaip sakoma, nelaimėje ir džiaugsme. Viskas gerai, tik va batai iškart komforto jausmo nesuteikė. Sunkūs, kieti „kerzai“, rodės, nuolat graužia ir trina.Tuoj pat prisistatė Mokomojo pulko kapitonas Marius Petraitis.– Būsiu jūsų mama ir tėtis, – kiek juokingai rimtu veidu įsakymus dėstė naujasis mūsų „tamsta“. Keletas kapitono patarimų prieš išbandymus ir ne visai lygi dvieilė bando vaidinti karius, žygiuojančius numatyto tikslo link. Trumpa paskaitėlė apie pasikeitimus: pertvarkymus ir laipsniškus perėjimus prie profesine ir savanorių karo tarnyba pagrįstos kariuomenės, NATO plėtrą, perspektyvas, aljanso karines galimybes, kaimyninių šalių karinę patirtį. Tuoj po to – pietūs Mokomojo pulko valgykloje. Alkanas iš jos neišėjo nė vienas – gardus, porcijų dydžiu stebinantis maistas ne vieną vertė juokauti ir apmąstyti pasirinkimą tarnauti karinėje tarnyboje. Žavios ir tik kelios žygio žurnalistės tenkinosi į pietų komplektą įeinančių vaisių ir sulčių deriniu, įveikti visą kariui skirtą maisto davinį buvo lemta ne visiems.Karinės pramogos Su nekantrumu sulaukėme pirmosios atrakcijos – akies taiklumą galėjome išbandyti lazerinėje šaudykloje šaunamuoju ginklu AK-4 MT. Čia ir prasidėjo azartas, noras pasirodyti kuo geriau ir įžanginė Gaižiūnų poligono pratybų dalis.Su mumis kartu kaip mokytojai ir komandos nariai į pratybas išsiruošė ir būsimieji profesinės karo tarnybos kariai. Nelengva jiems buvo su viskuo besidominčiais ir sunkiai karinės disciplinos dėsnius suprantančiais žurnalistais.Susiskirstome komandomis ir šokame į mūsų laukiančius šarvuočius M113A1. Didžiulius griovius, kanalus, apkasus, kalvas ir krūmynus šarvuotis skrodžia lyg jų visai nebūtų. Rodos, dabar tavęs nesustabdytų niekas. Monstrų kolona riaumoja, o mes laimingi iki tol, kol dar didesnį kanalą įveikiant tenka pašokti nuo sėdimosios vietos ir griūti ant savo kolegos.Atvykstame į kovinio šaudymo pratybas. Išklausę instruktažą kemšame į ausis kimštukus ir pradedame. Ir petį šiek tiek atmušė, ir ausyse zvimbia, bet gerai. Skuodžiame į kitą lauką panaudoti šių įgūdžių prieš atvažiuojantį šarvuotį. Nedrąsu. Stoviu sau apkase, priešais atlekia didžiulis metalo gabalas, turiu ji apšaudyti (tiesa, tuščiais šoviniais), jis pralekia man virš galvos, čia pat išlindęs turiu jį atakuoti granata. Kaip kovinio filmo herojus, tik čia tuoj pat į realybę grąžina nuo tavęs neatsiplėšiantis karys-instruktorius.Kita užduotis ir kario duona rodosi nesaldi, neviliojanti. Dujų palapinė – tikslas, kurį reikia pasiekti. Užsimaukšlinę dujokaukes žurnalistai pasiekė jas atsargiai, o skuodė atgal itin vikriai. Turbūt ne pati sandariausia įranga vertė tiek damas, tiek vyrus lieti ašaras, vandeniu gaivinti perštintį veidą. Šiek tiek skausmo ir viskas praeity, įtemptas grafikas diktuoja naujus išbandymus. Tik prieš tai vakarienė. Naktinė priešo ataka                      Sauso davinio paketus išsidalijome dar žygio pradžioje ir šiaip ne taip sutalpinome gigantiškose ir sunkiose savo kuprinėse. Jau tamsu ir kojos jaučia nuovargį. Visai smagu sėdėti, kad ir ant ne visai sausos miško žolės, valgyti velnias žino kokį patiekalą, įpakuotą nedidelėje dėžutėje. Be jo, čia yra ir sausainių, ir šokolado, ir kavos. Smagu dar ir dėl to, kad šį pusvalandį, lėtai kramtant riešutus, nereikia judėti.Visiškai sutemus mūsų laukė bene didžiausias išbandymas. Virvės, karabino ir lyno pagalba kėlėmės per Lomenos upelį. Persikėlėme, kai kurie savo jėgomis, kitiems pagalbos ranką tiesė profesionalai. Netoliese jau laukė UNIMOG sunkvežimiai. Mažai tauškėjimo ir diskusijų juose, daugelis laukė, kada galės ramiai užmerkti akis. Klaidžiais ir vingiuotais miško keliukais riedanti transporto priemonė kratė ir purtė, tačiau buvo ir tokių, kurie nesuko dėl to galvos, tvirtai įsikibę į šautuvo vamzdį net įsigudrino pasnausti.Jau vietoje. Laužas sukurtas, strategiškai paskirstyti galime ruoštis poilsiui. Netoliese žybsintys Jonavos žiburiai primena civilizacijos patogumus, kurių mums čia taip trūksta. Pasiskirstome sargybos grafiką ir lendame į miegmaišius. Prigrasinti kapitono nakvynei šalia priimame ir šautuvus, neduok dieve, atims priešas. Kad ir kaip bebūtų šalta, drėgna ir nyku, akys tiesiog limpa, tačiau neilgam.Pasigirsta šūviai, šarvuočių griausmas, riksmai. „Pavojus, keltis!“ – šaukia kažkas, kurio klausytis visai nesinori. Ką tik įšildytas miegmaišis vėl pajuto ankstų rugsėjo ryto šaltuką. Ir jau bemaž po keleto minučių susipakavę stovėjome ant kalvos. Inscenizuoto užpuolimo rezultatas – sumaišytos kuprinės, pamesti akiniai ir laikrodžiai. Nieko, viską radome. Pusryčiaujame ir laukiame paskutinės užduoties – ekstremalių kliūčių ruožo „Šlovės takas“.Tikrasis išbandymas Tikra velniava – pagalvojau sau, vos pamatęs karių įvardytas „nesunkias užduotėles“. Tik 300 metrų ir viskas baigta. Taip nesinorėjo grūsti savo sausos uniformos į smirdintį, dumbliną vandenį. Reikėjo ir šliaužti po dygliuota viela, ir įveikti stačią medinę sieną, ir, rodos, niekad nesibaigiančias purvo vonias. Trasa įveikta. Taip gerai nesijaučiau jau seniai. Nesvarbu, kad sausos vietos ant kūno nebuvo, nebematyti ir drabužių spalvos, o batai aplipę storu dumblo sluoksniu. Prausėmės ir gėrėme garuojančią arbatą. Įveikėme „Šlovės taką“, kuriuo paprastai baigiamas naujokų profesionalų kursas Mokomajame pulke. Purvini, bet šypsodamiesi, pavargę, bet laimingi jau keliavome su savo „unimogiuku“ ten, kur laukė pirtis, savi drabužiai ir vaišės.Žurnalistams – ministro padėkos Renginio „Krašto apsaugos diena žurnalistams“ planuotojai po žygio teigė, kad buvo stengtasi sudaryti programą, maksimaliai panašią į realias karių mokymo sąlygas.– Karių tarnybai tinkami ne visi, o žygis skirtas nebijantiems blogo oro, didelio pratybų tempo, nemigos. Rengti pramogas – ne mūsų darbas, – žurnalistams atsakinėjo jų būriui vadovavęs Mokomojo pulko kapitonas M.Petraitis.Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kartu su pulkininku leitenantu Renatu Chrimliu įteikė žygeiviams sertifikatus ir pažymėjimus, kad jie išėjo vienos paros profesinės karo tarnybos naujoko kursą. Krašto apsaugos ministerija žygius žurnalistams rengia nuo 2000 metų.Atšaukta privalomoji karinė prievolė Rugsėjo 15 dieną krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasirašė įsakymą dėl šaukimo į privalomąją karo tarnybą sustabdymo. Tokiu būdu, skirtingai nei daugelis Europos valstybių, Lietuva atsisakė šauktinės kariuomenės modelio. Pasiteiravus, kaip naująją tvarką vertina, dauguma karių apie šią žinią kalbėjo teigiamai. Jų teigimu, kariuomenei reikalinga transformacija, kurios keliu ji eina jau ne vienerius metus. Ir nors mūsų naujoji kariuomenė bus gana menka didelės šalies agresorės atžvilgiu, ji būtina.