Maištas pašte: laiškininkai nebeapsikentė

Daugiau nei 15 km, sukartų pėsčiomis per dieną, vos 203 Eur siekianti vidutinė mėnesio alga, šešios darbo dienos per savaitę, iki 30 kg sveriantis krepšys – tokia laiškininkų kasdienybė. Dešimčiai Tauragės centriniame pašte dirbančių laiškininkų atsibodo, jų teigimu, vis prastėjančios darbo sąlygos, todėl nutarė reikalauti to, kas priklauso – garbingo atlygio ir papildomos poilsio dienos pirmadienį. Dar pernai spalį prasidėjęs AB Lietuvos paštas darbuotojų bruzdėjimas (o prasidėjo jis būtent Tauragėje), nors ir įgauna pagreitį, vis dar stringa biurokratiniuose krumpliaračiuose. Teisybės ieškoti iš vienos įstaigos į kitą siuntinėjami laiškininkai tvirtina dar nelaimėję nė vieno mūšio.
15 km su 30 kg nešuliuTauragės centriniame pašte šiuo metu dirba dešimt laiškininkų: aštuonios moterys ir du vyrai. Tai žmonės, kurie kas rytą, išskyrus sekmadienį, pasiskirstę į dešimt Tauragės rajonų, išnešioja tauragiškiams laiškus, į pašto dėžutes telpančius iki pusės kilogramo sveriančius siuntinius, reklaminius lankstinukus ir spaudą. Ant dviračio užsimetę sunkų nešulį, auštant išeidami į darbą jie niekuomet nežino, kada grįš.Aštuonerius metus laiškininku dirbantis Lietuvos pašto Klaipėdos zonos profsąjungos tarybos narys tauragiškis Virginijus Keseriauskis sako, kad keliasi penktą ryto. Darbą jis pradeda 6.30–7 val., o baigia įvairiai: būna, 11 val., būna, kiek po pietų, o kartais grįžta ir vėlyvą vakarą. Vyrui sunku įvardyti, kiek valandų per savaitę jam tenka darbuotis. Viskas, net ir alga, priklauso nuo to, kokį rajoną teks aptarnauti ir kiek spaudos bei reklamos išnešioti. Anot V.Keseriauskio, dirbi, kol turi darbo. Ir dirbi „įsikinkęs“ ne darbdavio parūpintą, o asmeninę transporto priemonę.– Teoriškai turėtume vaikščioti pėsti. Bet rajonas rajonui nelygu. Kartais per dieną tenka sukarti po 15 kilometrų. Su 5–30 kilogramų nešuliu (priklauso, yra tą dieną reklamos ar ne) ant pečių – sunku. Neaišku, kada grįžtume į namus, todėl važiuojame dviračiais. Žinoma, jų mums niekas neduoda. Juk ne Seimo nariai esam. Galime džiaugtis tik tuo, kad gauname uniformą, batus, – dėstė vyras.Negana to, kaskart išėjęs į darbą, laiškininkas rizikuoja sveikata: klampoti privalai bet kokiu oru, o ir nuolat puolantys šunys nedžiugina. Nuo jų paštininkai ginasi pipiriniais balionėliais. Pašnekovas teigia, kad šiuos ginklus panaudoti tenka 3–4 kartus per mėnesį.– Kartą viename kieme užstrigau pusvalandžiui. Ant tvoros nebuvo lentelės, kad namus saugo piktas šuo. Tik apsisukęs suvokiau, kad pro vartelius neišeisiu taip lengvai, kaip įėjau. Kelią man pastojo aviganis. Nežinojau, ką daryti, – baimės įvariusią istoriją prisiminė V.Keseriauskis.Visą straipsnį galite perskaityti elektroninėje versijoje (Nr. 20).