Miesto „grožis“ akį traukia

Kiekvienas pasaulio miestas turi savo simbolį, kuriuo gali didžiuotis. Romoje savo didybe jus nustebins Koliziejus, Paryžiuje – Triumfo arka, Berlyne – Branderburgo vartai. Kiek kukliau pasijusite tėvynėje. Nebaigti Valdovų rūmai dar tik žada užsienio antikvaruose supirktą didingos tautinės praeities žavesį. Miestuose ir miesteliuose irgi šis tas yra. Jeigu kokiame Pakruojyje nuvirsta didžiai saugomas kultūros paveldas, tai dar nereiškia, kad taip turi atsitikti Tauragėje.
Tik pažiūrėkime, kaip gražiai miesto centre stovi Tauragės socialdemokratijos tėvo Prano Petrošiaus privatizuotas „nužnikėlis“. Neoficialių šaltinių teigimu, senas tualetas ir sklypas po juo P.Petrošiui kainavo trečdalį milijono. Argi tiek nedaug, kad būdami miesto patriotai leistume turtui po pilku dangumi sunykti? Nors pastatėliui kol kas nereikia jokio Kultūros vertybių apsaugos departamento reglamento, apsaugos kriterijus nusakančios lentelės ar kitokio sumanymo, tačiau ką gali žinoti. Vien savininko vardas ir pavardė neilgaamžė gynyba. Žinoma, jeigu šitas „nužnikėlis“ būtų kokio nors Skipičio arba panelės Juodpetrytės, jis būtų seniai po plytą išnešiotas į privačias sodų namelių kolekcijas, o sklypas apsėtas neužmirštuolėmis. Vilniuje nuo brendžiuko apšilusios lenkės jau lupa grindinio akmenis, galvojate, kad kas nors negali pasikėsinti į pono Prano „nužnikėlio“ plytas Tauragėje? Ar ne laikas sukultūrinti privačios nuosavybės apsaugą ir į taip rudeniškai nykų Tauragės miestelėnų gyvenimą atnešti vaiskių spalvų ir išmonės? Iš Kultūros centro į muziejų dvasingai žengiantis Petras Jokubauskas dar nesusigaudo naujos pareigybės raktuose, todėl panašu, kad laikinai prie šio statinio nagų nekiš. Objektas stovi kultūrinėje erdvėje šalia muzikos mokyklos, todėl praūžus gripo epidemijos bangai šios mokyklos vaikučiai galėtų organizuoti „nužnikėlio“ atgaivinimo performansus. Atvirai šnekant, vakarais jie ir dabar vyksta, tik neorganizuotai. Ai, kaip man skaudu, kad poetas ir fotografas Dainius Gintalas, fiksuojantis tokios paskirties objektus, dar „nenutraukė“ šitos mūsų miesto centro būdelės. Jūs tik pažiūrėkite, kaip Viešojoje bibliotekoje kabančioje šio autoriaus filosofinių būdelių parodoje kažko trūksta. Pastovi prieš ekspoziciją ir pajunti – nėra vietinio kvapo.Anuo metu „nužnikėlio“ savininkas „Tauragės kurjeriui“ yra sakes, jog reikia parengti detalųjį planą, pastato rekonstrukcijos, aikštelės įrengimo, aplinkos sutvarkymo projektus. Panašu, kad miestelėnų laukiamos statybos krizės akivaizdoje neprasidės nei šiemet, nei kitąmet. Belieka šiam griozdui miesto centre pritaikyti užsienietišką patirtį. Svečiose šalyse rekonstruojami objektai aptveriami tvoromis. Tvorose padaromos angos, pro kurias galima pamatyti būsimo objekto vizualizuotas perspektyvas. Artėjant savivaldybių rinkimams tokios tvoros su skylėmis puikiai galėtų pasitarnauti rinkiminei reklamai. Argi tamstos nenorėtumėt pamatyti, kaip atrodys „nužnikėlis“ per kitą PP kadenciją.Dabar, kol vaikams lakstyti po lauką nevalia, artėjant Kalėdoms galėtų papramogauti pensininkai. Eidami apie statinį ratelius jie pamirštų didėjančių mokesčių ir mažėjančios pensijos baimę. Neturėtų „nužnikėlių“ šalies praradimai būti didesni už gražesnio gyvenimo geismą. Su tokiomis mintimis paimkime į rankas bananą, knygą arba lyrą ir, nusipirkę „Ryanair“ kompanijos bilietą, plasnokime į smaragdinius Airijos tolius, kur ant kiekvieno kampo lietuviai, kur lietūs lyja. Kai sugrįšime, vietoje „nužnikėlio“ Tauragėje stovės dangoraižis, o papėdėje žydės neužmirštuolės.