Mintys prieš Gedulo ir vilties dieną

Tremties ir rezistencijos muziejuje anksčiau, lankytojo teisėm, dažnai lankydavausi su mokinių grupėmis, domėjausi tremties, laisvės kovų laikotarpio temomis. Likimo ironija, bet šiandien šiame muziejuje aš jau ne lankytoja, aš kaip ir jo „šeimininkė“. Dirbu čia gerą pusmetį. Bendrą ekspozicijų vaizdą žinojau iš anksčiau. Bet, tik dabar, prisilietusi prie kiekvieno eksponato supratau, kiek daug mes nepastebime, kiek daug įdomių daiktų praslysta mums pro akis. Tad pažintis su kiekvienu eksponatu, atskleidė man ne tik įdomių, bet  ir labai unikalių istorijų, faktų. Ypač jaudinančios tremtinių istorijos, kurias pasakoja jų asmeniniai daiktai, fotografijos, užrašyti prisiminimai, kurie perduoti, padovanoti muziejui.

Tvarkant ekspozicijas, kiekvienas „daikčiukas“ buvo apčiupinėtas, įvertintas. Daugelis jų – vertė žavėtis, didžiuotis mūsų tėvynainių darbštumu, kruopštumu ir ypač kūrybiškumu. Žvelgdama į žuvies ašaka išsiuvinėtą servetėlę, iš duonos mažyčių gabalėlių „surutuliuotą“ rožančiuką, iš konservų dėžutės „sukonstruotą“ smilkytuvą – tribulį šventoms mišioms, primityviais darbo įrankiais išdrožinėtus įvairius medžio dirbinius, susimąstau. Visi šie darbai byloja apie begalinę mūsų žmonių dvasinę stiprybę. Visi muziejaus eksponatai atskleidžia tai, kas padėjo mūsų lietuviams išgyventi. Išgyventi – nepaisant bado, šalčio, smurto, išsiskyrimo. Šventųjų paveikslėliai, rožančiai, nutrintais lapais maldaknygės, kryželiai, rankdarbiai su išsiuvinėtais maldos žodžiais – byloja apie didžiulį lietuvių tikėjimą. Malda jiems teikė stiprybės, malda palaikė sunkiomis akimirkomis. Nublukusios, bet išsaugotos trispalvės, siuvinėtos lietuviškų darželių gėlės – našlaitės, valstybės simboliai, piešti LDK kunigaikščių portretai, atvirukai su Lietuvos gamtos vaizdais – rodo begalinę meilę savo kraštui, didžiavimąsi jos istorija.

Smilkytuvas-tribulis padarytas Sibire, išsaugotas Zitos Mažonytės. J.Petkevičiaus nuotrauka

Ir dar vienas dalykas, kuris teikė stiprybės mūsų tėvynainiams, ir kuris labai atsispindi viename iš ekspozicijos paveikslų, tai – viltis. Viltis, kad visas šis siaubas kažkada baigsis, kad ten, už horizonto likusią tėvynę, tautiečiai dar pamatys. Tad tikėjimas, meilė savo kraštui ir viltis, manau,  ir buvo tai, kas padėjo nepasiduoti, išlikti žmonėmis, išgyventi.

„Kiek rovė – neišrovė. / Kiek skynė — nenuskynė.“  – dažnai cituoju šią Justino Marcinkevičiaus ištrauką, norėdama lankytojams įkvėpti tos dvasios stiprybės, kurią turėjo tremtiniai, politiniai kaliniai. Stiprybės, kurios ypač dabar, karantino sąlygomis, mums pradėjo stigti.
Artėja birželio 14 – Gedulo ir vilties diena. Šiemet ji išskirtinė. Šiemet sukanka 80 metų nuo pirmo masinio lietuvaičių trėmimo į tolimąjį, šaltąjį Sibirą. Gedulo ir VILTIES diena. Prisimindami ir pagerbdami tuos, kurių šiandien su mumis jau nebėra, toliau puoselėkime viltį gyventi, kurti, mylėti. Juk be vilties – nebus ir ateities.

Parengė Aušra NORVILIENĖ, Tremties ir rezistencijos muziejaus muziejininkė