Oplankio dvaro griuvimo niekas nesustabdys

Dvarai kadaise būdavo krašto puošmenos. Tauragės rajone kadaise jų irgi nemažai būta, kai kur dar yra likę apgriuvusių pastatų. Vienas jų – Oplankio kaime (Lauksargių seniūnija). Jei apsilankai čia kas keleri metai, ryškiau matai nenumaldomo nykimo požymius. Seniau visas pastatas buvo apgyvendintas, o dabar pro kai kuriuos kiaurus pirmojo ir antrojo aukšto langus nardo kregždės, pastato viduje peri vaikus. Ant aptrupėjusio kamino tupi gandras. Paukščiams čia patogu, tačiau žmonėms gyventi sunku. Tai tarsi kažkokia laiko užmiršta salelė. Jei ne kieme nupjauta žolė, dvi pro antrojo aukšto langą žvelgiančios moterys ir netikėtus svečius užpuolę aršūs šunys, galėtum pagalvoti, kad čia niekas nebegyvena.
 Pusė buvusių dvaro rūmų – negyvenama Nustebina ne dešimtmečius besitęsiantis nykimas, o tai, kad kažkas pasirūpino kieme žolę nupjauti. Atsirado tokių, kuriems rūpi aplinka?Šiame dvaro pastate yra tekę būti tada, kai jo gyventojai dar tikėjosi, kad valdžia pasirūpins sutvarkyti seną pastatą, kai visos patalpos buvo pilnos gyventojų, ir vėliau, kai viltys apie pagalbą jau buvo išblėsusios, o patalpos vis tuštėjo, nes dėl įlūžusių lubų, iškritusių langų tapo neįmanomos gyventi. Kadaise čia gyveno trylika šeimų, o dabar likusios gal penkios ar šešios. Gyventojai nuolat keičiasi. Kai kurie seni išeina gyventi pas vaikus ar miršta, kai kurie jauni susiranda geresnę pastogę.Bet žmonės čia vis dar gyvena, nes neturi kur dėtis, butai dvaro pastate privatizuoti. Šį kartą pavyko trumpai šnektelėti tik su viena mergaite, Uljanovų (ir daugiau šiame name gyvenančiųjų turi šią istorinę pavardę) šeimos atžala. Ji atskleidė tik tiek, kad pati dar eina į mokyklą, o mama mieste dirba. Kitas butas pirmajame aukšte, kuriame gyvena trijų asmenų šeima – tėvai ir sūnus, buvo užrakintas. Dar viename bute radome tik miegantį vaiką, į antrąjį aukštą pakilti neleido pulkas aršių šunų, o niekas iš gyventojų neišėjo mūsų pasitikti. Privatizavę dvaro rūmus apsiriko? Kadaise čia gėrėjomės įspūdingais lipdiniais – herbais, dešimtmečius išsilaikiusiu senoviniu parketu. Dabar baugu, kad koridoriuje įlūžusios lubos ant galvų nenukristų.Šalia buvusių dvaro rūmų stovi senas, tvirtas raudonų plytų sandėlis ir tarybiniais metais statytas ilgas baltų plytų malkinių pastatas. Žvelgiant į pastarąjį matyti ir gyventojų požiūris į savo turtą – dalis sienų išvirtusios. Gyvenamojo namo gyventojai nepajėgūs susitvarkyti, tačiau išgriuvusius sienos lopus ūkiniame pastate nesunku užtaisyti. Matyt, tai niekam nerūpi.Iš Batakių seniūnijoje esančio dvaro, kažkodėl vadinamo Kuba, gyventojai jau iškeldinti, o kokia ateitis laukia Oplankio dvaro gyventojų? Galbūt teisūs buvo privatizavimo priešininkai, sakę, kad nereikia pirkti sudūlėjusių pastatų, butų griūvančiuose namuose. Iš tiesų juos privatizavę žmonės ne tik užsikorė vargelį, bet ir neteko teisės gauti geresnį būstą. Ne tėvo laukas, ne sūnus aria… Tiksliai nežinoma, kada Oplankiuose buvo įkurtas dvaras, bet manoma, kad tai vienas seniausių dvarų. Išlikęs mūrinis dviejų aukštų dvaro rūmų pastatas statytas IX amžiuje. Oplankį iš dviejų pusių supa piliakalniai – Greižėnų ir Gilandžių. Aptikti archeologiniai radiniai liudija žmones čia gyvenus V-VII amžiuje. Yra išlikęs gražus padavimas apie gražiąją Gilandą ir jos seseris, kurios nepasidavė kryžiuočiams. Gilanda nusiskandino, o seserims iš skausmo plyšus širdims jos buvo paverstos beržais.Yra čia vandens telkinys, teka upelis Gilanda (Uplankis). Tik per paskutinį karą čia nebeliko vietinių gyventojų, todėl ir jų turtas liko nuniokotas, nes juk sakoma: „Ne tėvo laukas, ne sūnus aria“… Pagalbos nėra iš kur laukti Pakalbintas Lauksargių seniūnas Jonas Gedminas sakė, kad griūvančiame pastate butus turintiems gyventojams pagalbos nėra iš kur laukti. Tarybiniai metais buvo parengtas Oplankio dvaro rūmų remonto projektas, tačiau jis nebuvo įgyvendintas. Ten gyvenę žmonės būstus privatizavo ir privalo viskuo patys rūpintis. Buvę dvaro rūmai nėra kultūros paveldo objektas.– Pastatui nukentėjus nuo gamtos išdaigų gyventojams du kartus buvo suteikta parama. Jie buvo raginami šalinti apgriuvusį kaminą, bet to nepadarė, jam įgriuvus dalis pastato buvo smarkiai apgadinta, tapo netinkama gyventi. Nieko nedarant jis toliau nyksta. Dabar gyventojai jau nebepajėgūs ką nors realaus padaryti, nes jų liko mažai, jie nuolat keičiasi, kai kurie savo butus yra palikę likimo valiai. Likę gyventojai net negalėtų remontuoti viso pastato, nes tai svetimas turtas, jei ir įstengtų tai padaryti. Padėtis be išeities. Jei būtų atsiradęs vienas savininkas, gal būtų kitaip buvę. Pradžioje buvo besidominčių dvaro pastatu, bet vėliau jų neliko, – kalbėjo Lauksargių seniūnas.