Persitvarkymo sąjūdis pažadino ir subūrė kovai už laisvę

Šiandien, birželio 3-ąją, sukanka dvidešimt metų, kai Vilniuje susirinko intelektualų grupė ir nutarė įkurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, kuris, išaugęs į galingą jėgą, pažadino ir subūrė Lietuvos žmones kovoti už nepriklausomybę. Tauragėje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė susibūrė 1988 metų spalį. Nepabijojusi tarybinės rajono valdžios atstovų neigiamo nusiteikimo Viešosios bibliotekos direktorė Vida Kazakevičienė sąjūdiečiams leido rinktis jos vadovaujamoje įstaigoje. „Tauragės kurjeris“ paprašė keleto žmonių, stovėjusių prie Sąjūdžio įkūrimo Tauragėje ištakų, prisiminti tą nepaprastą laiką.
B.Pociaus foto Nepamirštamas kaip pirmoji meilė- Kas man buvo ir liko Sąjūdis, noriu pasakyti žymaus sąjūdiečio, filosofo Arvydo Juozaičio žodžiais: Sąjūdis mano širdyje išliks visam laikui, kaip išlieka pirmoji ir pati nuostabiausia meilė, – sakė Kultūros paveldo tarnybos vyr. specialistas Jonas Liorančas, vienas Sąjūdžio padalinio Tauragėje kūrėjų, buvęs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Seimo narys.J.Liorančas pasakojo tuomet dirbęs Vaisių ir daržovių perdirbimo kombinate, kur atvažiuodavo talkininkauti studentų, o jam tekdavo jais rūpintis. Taip susipažino su Klaipėdos pedagoginės mokyklos dėstytoju Grubliu, kuris karštai kalbėjo apie Lietuvos persitvarkymo sąjūdį, klaipėdiškių veiklą. Tai J.Liorančą paskatino imtis iniciatyvos Tauragėje. – Viskas buvo daroma tarsi po Michailo Gorbačiovo Tarybų Sąjungoje pradėtos „perestroikos“ skraiste. Rajono vadovai nors ir buvo nepatenkinti, bet nieko negalėjo padaryti. Žmones į Sąjūdį pritraukėme platindami „Sąjūdžio žinias“, kurių gavau iš vilniečių. Į sąjūdiečių gretas įsijungė Julius Ragelskis, Jonas Šeputis, Bronius Jagminas, Jonas Šimkus, Edmundas Mažrimas, Antanas Naraškevičius, Algis Remeikis, atėjo Renė Baščiauskas su „žaliaisiais“, Petras Jokubauskas su tikinčiaisiais ir daugelis kitų, – mena J.LiorančasPasak J.Liorančo, šis sambūris iškėlė nepriklausomybės idėją. Pirmą kartą apie nepriklausomybę viešai prabilta Kaune, 1989 metais minint Vasario 16-ąją. – Nuo visų kitų organizacijų Sąjūdis skyrėsi demokratiškumu, per Seimo posėdžius kalbėjo, kas tik norėjo. Metus egzistavęs Seimas buvo didelė mokykla, nemažai jo narių vėliau išėjo į didžiąją politiką, – pasakojo J.Liorančas.Kalbėdami su Jonu prisiminėme, kad tauragiškiai apie Sąjūdį daugiau sužinojo, kai 1988 metų rugpjūtį Tauragę aplankė per Lietuvą keliavęs roko maršas. Tauragėje pirmą iškilo trispalvės, koncertavo garsioji „Antis“, sukėlusi rajono vadovų pasipiktinimą. Jonas neslepia, kad į nepriklausomybę atvedusiame Lietuvos judėjime buvo visokių spalvų. Šalia beatodairiško pasiaukojimo reiškėsi žmonės, norintys judėjimą uzurpuoti, nustumti neįtikusius. Todėl nuo Sąjūdžio nemažai puikių žmonių atšlijo. J.Liorančas sako, kad kai kurie radikalai nenorėjo girdėti, ką kiti mano, grasino net ginklą panaudoti. – Praeitį, kurios nepakeisi, reikia vertinti civilizuotai. Niekas negali būti teisėju, skirstyti kaltes ir nuopelnus. Visa Lietuva atkovojo nepriklausomybę, o ne saujelė patriotų, – sakė Jonas ir atskleidė, kad apie pragyventų metų peripetijas ketina rašyti knygą, nors kai kam ji galbūt ir nepatiks. „Dariau tai, ko labiausiai reikėjo“ Vilniuje birželio 5-6 dienomis vyks tarptautinė konferencija „Berlyno sienos griuvimas – nuo Budapešto iki Vilniaus“. Į ją pakviesti du tauragiškiai – buvęs Sąjūdžio Seimo narys J.Liorančas ir buvusi Sąjūdžio Tauragės skyriaus atsakingoji sekretorė Valerija Bumbulienė.Aštuoniasdešimtmetė Valerija į klausimą, kas jai yra Sąjūdis, atsakė:- Sąjūdis – mano patriotinių jausmų patvirtinimas ir įtvirtinimas. Džiaugiuosi, kad patyriau ir išgyvenau tai, ką ir visa Lietuva, nešiosiu savyje tai amžinai. Energinga, atkakli, jaunatviška moteris nuo pat pirmųjų dienų Sąjūdyje darė tai, ko labiausiai reikėjo. Norėdama bent šį tą išsaugoti ateičiai, pasisiūlė rašyti susirinkimų protokolus. Labai trūko Sąjūdžio informacijos, todėl buvusi dailės mokytoja su dailininke dukra Dalia sąjūdiečių stende leido sienlaikraštį. Tauragiškiai važiavo į Baltijos kelią, piešė plakatus papuošti šimtui autobusų. O per kruvinus sausio įvykius Valerija užsibarikadavusi budėjo Sąjūdžio būstinėje ištisomis paromis, organizavo tauragiškių išvykas budėti prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų.- Kieno beprašiau autobusų žmonėms vežti – gamyklų direktorių, kolūkių pirmininkų, niekas neatsisakė padėti, – mena Valerija.Iš būstinės V.Bumbulienė išbėgo tik baisiąją naktį – sausio tryliktąją. Bėgo per Tauragę ir šaukė žmones burtis. Turbūt dėl to, kad būtų saugiau, tauragiškiai į mitingą rinkosi prie Policijos komisariato.- Visur tamsu, net automobilių žibintų nematyti, tuomet mažai jų tebuvo, be to, turbūt šiurpių įvykių Vilniuje išgąsdinti visi tūnojo namuose, bėgu per miestą ir šaukiu. Ėmė švisti butų langai, rinktis žmonės, – sausio tryliktąją mena Valerija.Ji apgailestauja, kad dabar ją ir kalbančią šviesią dieną, o ne šaukiančią baisiąją naktį ne visi buvę bendražygiai nori girdėti. V.Bumbulienė turėjo sukaupusi daug Sąjūdžio Tauragės skyriaus medžiagos. Sumanė leidinuką apie Sąjūdį išleisti. Paprašė savivaldybės lėšų ir kad bendražygiai parašytų po pluoštelį prisiminimų, bet pastarųjų nesulaukusi, minties išleisti leidinuką atsisakė, sukauptą medžiagą perdavė Viešajai bibliotekai. Vilniečių paprašyta Valerija organizavo tauragiškius vykti į „Baltijos kelio“ penkiolikmečio paminėjimą, bet daug kur atsimušė tarsi į sieną: vieni esantys nusivylę, kiti į politiką nesikišantys, laimė, kad tremtiniai ir politiniai kaliniai bei choras „Tremtinys“ apgynė tauragiškių garbę. Idėjų generatorius Per dvidešimt metų Tauragės Sąjūdžiui vadovavo trys žmonės – buvęs miesto meras Jonas Šeputis, Keramikos gamyklos darbininkas Raimondas Merkelis ir UAB „Tauragės vandenys“ inžinierius Bronius Martinkus. Pastarasis vadovauja ilgiausiai – nuo 1992 metų iki šiol. B.Martinkus į klausimą, kas jam buvo ir liks Sąjūdis, atsakė:- Judėjimas už savo ir vaikų laisvę. Nesutinku, kad jis padarė savo darbą ir gali išnykti. Visi norėjo laisvės, tik ne visi aktyviai toje kovoje dalyvavo. Sąjūdis gyvuos tol, kol bus ką veikti. O problemų netrūksta, tik dabar jos kitokios, bet nė kiek ne menkesnės negu anuomet. Sako, viską tvarko partijos, bet ar gerai jos tai daro? B.Martinkus pasakojo, kad dalyvavo beveik visuose Sąjūdžio masiniuose renginiuose, mena ypatingą jų dvasią. Budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, Sąjūdžio būstinėje. Grįždamas iš Vilniaus į Tauragę parvežė filmuotą medžiagą apie sausio 13-tosios įvykius. Ją rodė kino teatre „Jūra“. B.Martinkus sako tuomet buvęs sujaudintas žiūrovų reakcijos – ne visi sugebėjo sulaikyti ašaras, aukojo pinigų žuvusiųjų šeimoms. Dabar Sąjūdis, pasak B.Martinkaus, – idėjų generatorius, jo veikla vykdoma per partijas – konservatorių,  krikščionių demokratų. Didelė jėga – politiniai kaliniai ir tremtiniai. Spalio mėnesį bus pažymimas Sąjūdžio rajono skyriaus įkūrimo dvidešimtmetis. B.Martinkus norėtų, kad į Sąjūdį ateitų naujų žmonių, kurie prisidėtų maždaug prie 200 sąjūdiečių, tarp kurių nuo pirmųjų dienų tebėra mokytoja Stasė Vaitiekutė, politinių kalinių atstovas Albertas Tamavičius ir kiti.