Senolė prašo padėti sutvarkyti sąvartynu virtusius namus

Niekas nežino, koks bus kiekvieno mūsų gyvenimo saulėlydis. Tad tyčiotis ar juoktis iš su gyvenimo negandomis nebesusidorojančių senolių būtų nuodėmė. Iš šono žiūrint, svetimos problemos atrodo lengvai įveikiamos. Tik ne tam, kurį jos užgriuvo. Tai, ką šių eilučių autorė pamatė tauragiškės Genovaitės Šimkienės namuose, sukrėtė.
Viltys buvo gražiosTauragiškė Genovaitė Šimkienė – daugeliui miestelėnų pažįstama bent iš matymo. Senyvo amžiaus moteris, turinti sodybą Šlaito gatvėje, iš minios išsiskiria apranga, galvos apdangalais. O įvairioms institucijoms ji žinoma kaip savos teisybės ieškotoja: jau daugelį metų moteris aiškinasi, kokiomis aplinkybėmis žuvo jos sūnus. Ieškodama tiesos, ji ne kartą mynė ir „Tauragės kurjerio“ redakcijos slenkstį. Šįkart į žiniasklaidą G.Šimkienė kreipėsi prašydama kitokios pagalbos – ji nebeišgali susitvarkyti savo namų.– Pažiūrėkit, kuo pavirto mano namai. O juk kažkada abi su amžiną atilsį seserimi Elena puoselėjome tokias gražias viltis, – brisdama per pačiais įvairiausiais rakandais ir atliekomis nuklotą kiemą, bėdojo tauragiškė.G.Šimkienė pasakojo, kad didžiulį dviejų aukštų mūrinį namą perpus su sesers šeima susirentė apie 1985-uosius. Sesuo su vyru tuomet gyveno Kėdainiuose, bet puoselėjo viltį gyvenimo saulėlydį pasitikti Tauragėje. Deja, likimas sudėliojo kitaip. Pirmas iš gyvenimo pasitraukė svainis Vytautas, paskui jį iškeliavo ir Elena. Likusi be sesers paramos, Genovaitė nebeįstengė baigti namo įrengimo darbų. Tad jis toks, „pusiau luptas, pusiau skustas“, ir tebestovi Šlaito gatvėje.Visą straipsnį skaitykite laikraštyje arba elektroninėje versijoje.