Smalininkai minės istorinę sukaktį

Važiuojant iš Jurbarko vakarų kryptimi, kaskart nejučiomis žvilgsnis ieško istorijos pėdsakų. Nedaug jų beliko. Susimąstai, kokią sudėtingą istoriją teko išgyventi šiam kraštui. Pervažiuojant Šventosios tiltą, dešiniau – dar išlikusios senojo tilto žymės. Šioje vietoje Šventąja daugiau nei 500 metų ėjo valstybinė siena. Žinodamas krašto istoriją įsivaizduoji, kokį vaidmenį anuomet  atliko buvusio perėjimo punktas.
Smalininkai – mažiausias miestas Lietuvoje. Miestelis įsikūręs  ant Nemuno kranto, tad potvynių metu dažnai patirdavo nemažai materialių nuostolių. Bet kas apsakys, kokį jausmą pakrančių gyventojai išgyvena galėdami pasigrožėti įspūdingu panemunių kraštovaizdžiu.Per miestelį besidriekianti siaura automagistralė, apstatyta dar XIX a. pab.–XX a. pradž. gotikinio stiliaus namais, vadinama Klaipėdos gatve. Iš Klaipėdos gatvės į abi puses šakojasi nedidelės gatvelės. Vienos jų atsiremia į Nemuną, kitos – į šiaurę kyla aukštyn.Vietovė nuo seno garsėjo uostu. Jame žiemodavo apie 60 laivų. Smalininkuose nuo 1902 m. veikė geležinkelis, pastatyta geležinkelio stotis. Miestelis turėjo puikų susisiekimą tiek Nemunu, tiek geležinkeliu, tiek gerai įrengtais keliais. Įvažiavus į Smalininkus ir pirma gatvele pasukus į pietus, Nemuno link, patenki prie Smalininkų vandens matavimo stoties, kuri šiais metais švęs 200 metų jubiliejų.Istorija pasakoja, kai po Trečiojo Žečpospolitos padalijimo Rusijai atiteko dešinysis, o Prūsijai kairysis Nemuno krantas, Nemunas laivybos tikslais buvo pradėtas reguliuoti. Habil.. dr. Jono Jablonskio straipsnyje „Ką byloja Nemuno vandenys“ (Mokslas ir gyvenimas. 2011. Nr. 4) rašoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas 1323 m. leido pirkliams laisvai naudotis vandens keliais per Lietuvą. Pagal sutartį su Švedijos, Anglijos ir Hanzos pirkliais buvo vykdomi Nemuno reguliavimo darbai.1803 m. Prūsija ir Rusija nutarė ištirti ir sureguliuoti bendrą Nemuno ruožą. Buvo sudaryta Nemuno tyrimų konvencija. Konvencijos sudarymo istorinę priežastį profesorius Steponas Kolupaila knygoje „Nemunas“ paaiškina vaizdingu pasakojimu: „1802 m. birželio 15 d. didžiuoju vieškeliu, kuris eina dešiniuoju Nemuno krantu, ties Velnio tiltu, su savo svita važiavo rusų caras Aleksandras I. Tuo metu vytinė (aut. pastaba – didelė, keleivius ir jų krovinius plukdanti valtis) užplaukė ant akmens. Caras liepė sustoti ir ištraukti sužeistąjį iš vandens. Gydytojas aptvarstė nelaimintąjį. Caras Aleksandras I nuvyko toliau į Gardiną… Keliaudamas pamatė, kiek rėvos trukdo susisiekimui svarbiausiuoju vandens keliu. Gardine susitiko su prūsų komisarais. Caras juos paragino skubiai pradėti reguliuoti Nemuną tarp Gardino ir Smalininkų, kur tada ėjo valstybinė siena“. Buvo ištyrinėta upė ir nustatytos tvarkytinos bei tinkamos matavimams vietos. Štukenbergo duomenimis, tarp Lososnos ir Smalininkų buvo įrengtos matuoklės vandens lygiui žymėti. Tačiau nei duomenų, nei vandens matavimo stočių neišliko. Tam įtakos turėjo karas su Napoleonu. Nemunas buvo reguliuojamas ir valomas 1803–1807, 1820–1825, 1874–1875 ir vėliau, o 1874–1892 upės vaga nuo Smalininkų iki Kuršių marių buvo sureguliuota bunomis (aut. pastaba – pylimais vandens tekėjimo krypčiai pakeisti).1810 m. vasario 13 d. Prūsijos karaliaus vardu išleista vandens matavimo stočių įrengimo instrukcija. Prie instrukcijos pridėtame sąraše išvardytos 73 vandens matavimo stočių įrengimo vietos, tarp jų penkios Nemune: Smalininkuose, Tilžėje, Jegeriškiuose, Sėliuose, Rusnėje. Smalininkuose, 111 km nuo žiočių, vandens matavimo stotis įrengta 1811 m. spalio 1 d. Lietuvos hidrometereologai šią datą įvardina Nemuno tyrimų pradžia. J. Jablonskis rašo: „Smalininkų vandens matavimo stotis svarbi ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio hidrologams dėl turimų hidrometrinių duomenų didelės ir vientisinės apimties“.Vokietijos hidrologai 200 metų jubiliejų paminėjo 2010 m. balandžio mėn. Buvo organizuota mokslinė konferencija ir šiai datai paminėti išleistas žurnalas „Hidrologie und Wasserbewirtsschaftung“ (liet. „Hidrologija ir vandens naudojimas“). Pasak habil. dr. Jono Jablonskio, inžinierių, pedagogą, valstybės veikėją Johaną Albertą Eytelweiną galima laikyti Nemuno hidrometrinių tyrimų pradininku, o profesorių Steponą Kolupailą – šių tyrimų tęsėju.  Smalininkų VMS buvo prižiūrima muitinės darbuotojų. Pirmąjį matavimą atliko muitinės kontrolierius Buttrimus.Įvairiame aukštyje buvo įrengtos trys matuoklės, kurių žemiausia buvo pritvirtinta prie didelio akmens Nemuno upėje, antra – Šventosios upelio žiotyse (aut. pastaba – Šventoji tuomet ties Smalininkais įtekėjo į Nemuną), trečia – prie muitinės pastato. Matuoklės buvo sužymėtos coliais, stebėjimai buvo atliekami vieną kartą per parą. Metams pasibaigus buvo braižomi vandens lygio svyravimo grafikai. 1971 m. lapkričio 16 d. matuoklės buvo pakeistos. Parinktas ir naujas reperis (aut. pastaba – ženklas, žymintis taško aukštį nuo lygio paviršiaus) – prie viešbučio „Deutches Haus“ mūrinio cokolio. 1881 m. buvo įrengtas papildomas reperis – vinis įkalta prie gretimo viešbučio „Russiches Haus“ mūrinio sandėlio.1872 m. įvesti matavimai metriniais matais. 1886–1888 metais pastatytas Smalininkų uostas, 400 m ilgio pylimas. Gilinant uostą ir Šventosios upelio vagą nukreipus rytų pusėn, akmuo atsidūrė kitoje vietoje, toliau nuo kranto. Buvusios Šventosios šlaite įrengti kapitaliniai akmeniniai laiptai su mūriniais sparnais, kurių sienelėse pritvirtintos matuoklės. Labai aukštiems lygiams buvo įrengtos dar dvi matuoklės, pritvirtintos prie muitinės pastato. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl karo veiksmų pusę metų matavimai buvo nutraukti, tačiau vėliau duomenys atstatyti pagal Tilžės VMS duomenis.1923 m., Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Smalininkų vandens matavimo stotis buvo priskirta Plentų ir vandens kelių valdybos Vandens kelių tarnybai.1924–1926 metais prie VMS pastatytas bokštelis. Nuo 1925 m. stebėjimai buvo vykdomi tris kartus per parą – 7, 13 ir 19 val. 1928 m. laiptai su matuoklėmis buvo restauruoti, medinės matuoklės buvo pakeistos geležinėmis, emaliuotomis. Smalininkų VMS – vienintelė senoji stotis, kurios visi duomenys išliko. Iki 1830 m.  autentiški stebėjimų duomenys buvo saugomi Berlyne, nuo 1830 m. – Lietuvoje.Pro Smalininkus prateka vandenys, surinkti nuo 71,5 proc. šalies teritorijos. Vidutinis daugiametis debitas 540 m3/s, didžiausias debitas buvo 1829 m. balandžio 12 d. – 6580 m3 /s,  mažiausias – 151 m3/s – 1964 liepos 21 d. Daugiametė vandens lygio amplitudė 765 cm.2004 m. buvo baigtas Smalininkų  vandens matavimo stoties kapitalinis remontas.2006 m. spalio 25 d. Smalininkų uosto statinių kompleksas įrašytas į kultūros vertybių registrą, pabrėžiant jo istorinę, inžinerinę bei kraštovaizdžio vertes. Vienai iš komplekso sudėtinių statinio dalių – Vandens matavimo stočiai 2008 m. vasario 13 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 155 suteiktas nacionalinis reikšmingumo lygmuo.Dažnas lankydamasis Smalininkuose stengiasi pamatyti vieną seniausią Europoje vandens matavimo stotį. Unikaliai 200 metų sukakčiai paminėti 2011 m. liepos 16 d. buvo išleistas proginis pašto ženklas su specialiu voku. Pašto ženkle matome Mažosios Lietuvos dailininkės miniatiūrą „Smalininkų vandens matavimo stotis“.Rugsėjo 24 d. Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje vyks mokslinė konferencija „Smalininkų vandens matavimo stoties reikšmė krašto istorijoje“. Pranešimus skaitys žymiausi Lietuvos hidrologai, Mažosios Lietuvos istorijos žinovai – habil. dr. Kęstutis Kilkus, Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros profesorius, habil. dr. Jonas Jablonskis, prof. habil. dr. Arnoldas Piročkinas, Aleksandras Kajutis, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkosaugos ministerijos Hidrologijos skyriaus vedėjas, istorikas dr. Julius Žukas, Klaipėdos universiteto Politologijos katedros lektorius, Justinas Stonys, VšĮ Senovinės technikos muziejaus vadovas, diskusijose dalyvaus įvairių profesijų žmonės.Konferencijos dalyvius muzikiniais kūriniais pradžiugins kraštietė pianistė Nijolė Ralytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė. Po konferencijos, 15 val. katalikų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, giedos Jurbarko kultūros centro vokalinis ansamblis „Verdenė“ (vadovė Dalė Janušauskienė), miestelyje šurmuliuos amatininkų mugė, sportininkai rungsis sporto varžybose, koncertuos Smalininkų ir Jurbarko kultūros centro meno mėgėjų kolektyvai18 val. netoli Vandens matavimo stoties esančioje aikštėje koncertuos vieni geriausiųjų Mažosios Lietuvos meno kolektyvų – „Aukso paukštės“ laureatas, Mažosios Lietuvos folkloro ansamblis „Verdainė“, vadovaujamas Reginos Jokubaitytės, ir Klaipėdos kapelija „Mingė“, vadovaujama Rolando Bučinio.*Šventę pajus kiekvienas atvykęs į Smalininkus: gyventojai ne tik pasigražins namų aplinką, aikštes, panemunę, bet ir prie savo namų iškels valstybines vėliavas, prie įstaigų kartu su valstybine plevėsuos ir Mažosios Lietuvos vėliava.Jau nuo rugsėjo 23 d. kultūros centre veiks šio krašto kūrybingų žmonių darbų paroda, Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos bibliotekoje bus galima pasigrožėti unikalios miniatiūrų tapytojos Lidos Meškaitytės piešinių faksimilių paroda.         Manau, kad šiam istorijos įvykiui neliks abejingas nei vienas miestelio gyventojas. Gebėjimas puoselėti krašto materialias ir dvasines vertybes, kurias istorija perdavė saugoti šiai kartai, parodys mūsų visų brandos ir kultūros lygmenį.    *Pastaba – esant nepalankiam orui, koncertas vyks Smalininkų TVM aktų salėje.Parengė Regina Kliukienė, Jurbarko rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė