Stereotipai padeda susiorientuoti, tačiau trukdo pažvelgti plačiau

Kaip reaguotumėte, jei jūsų dukra ištekėtų už musulmono? Ar tikrai moterų IQ žemesnis? Kaip jaučiasi kitoks – kito tikėjimo, rasės, lytinės orientacijos žmogus? Kaip ir kodėl susiformuoja įvairūs stereotipai, kaip atsiranda ne tik Lietuvoje gajus priešiškumas tam tikroms grupėms – homoseksualams, imigrantams, kitataučiams? Nors stereotipai padeda mums susiorientuoti pasaulyje, jais remiantis pažinti pasaulio neįmanoma, kaip neįmanoma įdomiai bei džiugiai jame gyventi. Šiomis ir kitomis temomis Kauno kolegijos Tauragės skyriuje su studentais ir dėstytojais diskutavo, demaskuoti stereotipus mėgino VDU dėstytojas, lygių galimybių ekspertas Algirdas Davidavičius, VDU sociologijos doktorantė Darja Lyzenko, besispecializuojanti lyčių sociologijoje, žurnalistas bei poetas, Tolerantiškojo jaunimo asociacijos narys Donatas Paulauskas. Diskusijai „Apie mus, kitus ir stereotipus“ vadovavo Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė.
Diskusiją jį pradėjo cituodama interneto komentaruose nuolat kartojamus štampus apie imigrantus, musulmonus, gėjus. Aštrių žodžių jiems negailima, tačiau retas kuris iš tiesų pabando įsijausti, kaip gyvena, ką patiria „kitoks“ žmogus. Kad lietuviams tolerancijos, supratimo gerokai trūksta, įrodo ir statistika: apklausų duomenimis, apie 40 proc. besimokančiųjų susiduria su diskriminacija mokyklose dėl tautybės, nemažai žmonių – su diskriminacija dėl amžiaus, lyties. Net 60 proc. Lietuvos gyventojų musulmonus vertina neigiamai. Taip jau yra: ko nepažįstame, apie tai stengiamės mąstyti kuo paprasčiau. Jei įsivaizduojame, kad viena ar kita tautybė, viena ar kita lytis turi tam tikrus bruožus, dažniausiai juos priskiriame visai žmonių grupei, negalvodami, kad kiekvienas esame skirtingi, turime privalumų ir trūkumų. Lektorius pateikė paprastą pavyzdį: išgirdę, kad kas nors susituokė su musulmonu, iškart padarome išvadą: „vargšė, tai pakliuvo, dabar jau prapuls“ ir t.t., ir retas susimąstome, kad svarbiausia, koks tai žmogus.A.Davidavičius, paprašęs jį pristatyti „žydu, gėjumi ir komunistu“ – tarsi prisiklijuodamas visas įmanomas „baisiausias“ etiketes, teigė, kad svarbiausia, ar tiems žmonėms gera kartu. Jei taip, tai visa kita – koks mūsų reikalas? Be to, visada verta pagalvoti, kad tam „kitokiam“ nėra paprasta.– Kokį žmogų vadiname savu? Ar tik tos pačios tautybės, to paties tikėjimo, tos pačios rasės žmogų? O galbūt pakanka, kad su juo tiesiog norisi bendrauti? – sakė jis, pratęsdamas auditorijos išsakytą mintį.Pasak jo, stereotipai mūsų visuomenėje dar labai gajūs. Jei čigonas, tai vagis, jei lenkas, tai tinginys, ir t.t. Paprastai tokie stereotipai susidaro monokultūriškoje visuomenėje. Kai aplinkui dauguma žmonių yra tokie pat kaip mes, pasidaro sunku priimti kitokį.– Jei susidarysime nuomonę, koks yra vienos ar kitos rasės, vienos ar kitos religijos, lytinės orientacijos asmuo, susidūrę su tokiu žmogumi nebegalėsime sulaužyti savo stereotipo ir galvoti apie jį kitaip, – svarstė ir D.Paulauskas.Dar vienas itin gajus stereotipas – apie feminizmą ir moteris. Net nesusimąstant, kas iš tiesų yra tas feminizmas, tvirtinama, kad „feminizmas yra skirtas negražioms (nelaimingoms, šaltoms, frigidiškoms) moterims“, o juk iš tiesų tai judėjimas ar teorija, apie tai, kad moterys ir vyrai visose visuomeninio gyvenimo sferose yra lygūs ir turėtų turėti lygias galimybes, nebūti traktuojami pagal lytį.Diskusijai vadovavusi B.Sabatauskaitė pasiūlė įsivaizduoti: esate verslininkas, ką priimsite į darbą, moterį, kuri galbūt po kurio laiko išeis į dekretines atostogas, ar vyrą? Į ką kreipsite dėmesį – į kvalifikaciją ar išankstinį  nusistatymą? Auditorija, aktyviai įsitraukusi į diskusiją ir iš pradžių tvirtinusi, kad „vyras geriau“, vėliau vis dėlto pripažino, kad protingiausia atsižvelgti į kompetenciją.Iš kur tie stereotipai atsiranda? Pasak diskusijos dalyvių, – iš žiniasklaidos, šeimos, švietimo. Kol nesikeisime patys, tol ir kitų negalėsime išmokyti pasijusti laisvesniais žmonėmis.Tačiau, pasak D. Paulausko, neigiami stereotipai trukdo pažinti pasaulį, su juo bendrauti, adekvačiai jį vertinti ir sykiu kuria tam tikrą nesaugumo jausmą. Jis įsitikinęs, kad kelias į dialogą galėtų būti per kultūrą.   Ko gero, taip jau mes esame sutverti – nuo to, kas mums yra nepažįstama, kas kelia negatyvius jausmus, dažniausiai stengiamės psichologiškai atsiriboti, laikyti tai nuo savęs kaip įmanoma toliau. Vis dėlto teisingiausias žingsnis, kaip sutarė visi diskusijos dalyviai, būtų sulaužyti psichologinį barjerą ir bandyti pažinti kitą žmogų. Stereotipai supaprastina gyvenimą, padeda priimti praktinius sprendimus, tačiau kartu ir trukdo gyventi.