Ugnis suniokojo namus ir atėmė artimus žmones

Spalio pradžioje per Lietuvą prasiautęs škvalas iš Liucijos Stupurienės pareikalavo neišmatuojamos aukos. Dėl trumpo jungimosi elektros instaliacijoje kilęs gaisras erdvius ir jaukius šeimos namus pavertė pamėkliška lindyne. Ir tai dar ne pati didžiausia bėda. Neslūgstančiu sielvartu tapo dėl gaisro metu patirtų sužalojimų mirusių mamos ir tetos netektis. Užtat balzamu širdies žaizdai tapo daugybės žmonių, net ir visiškai nepažįstamų, užuojauta ir pagalba. 
 „Dievulis išvedė iš namų…“ Gaisras J.Tumo-Vaižganto gatvės 26-ajame name kilo spalio 6-osios naktį, kai Lietuvą drebino galingi vėjo šuorai, draskę elektros laidus, vertę medžius, ardę stogus. Buvo Praninės, ir Liucija su vyru Romualdu išsiruošė į Žemaičių Naumiestį – pasveikinti giminaičio vardo dienos proga. Nors, pasak Liucijos, jiedu niekada nelikdavę nakvoti svečiuose, visada grįždavę namo, šįkart, kaip tyčia, nusileido įtikinėjimams ir liko nakčiai Žemaičių Naumiestyje. Šeštą ryto iš lovos juos išvertė telefono skambutis, pranešęs siaubingą žinią: namie gaisras!  – Skubėjome namo kaip akis išdegę, – prisimena košmarišką rytą Liucija. – Kol grįžome, daugiau nieko ir nežinojome. Labiausiai neramu buvo dėl namuose likusių 91-erių mamos ir 92-ejų tetos.Įvažiavę į kiemą pamatėme, kad namas iš išorės sveikas. Žybtelėjo viltis – o gal nieko baisaus neįvyko?Netrukus paaiškėjusios nelaimės detalės sukėlė šoką. Pasirodo, naktį pabudusi ir pajutusi dūmų kvapą Liucijos mama ėmė žadinti tetą, o kai atvėrė svetainės duris, jai į veidą tvoskė karštis. Atviros liepsnos beveik nebuvo, tačiau troškūs dūmai ir svilinantis karštis nebeleido jai pasiekti balkono – pusiaukelėje moteris susmuko.Liucijos teta sugebėjo išbėgti į balkoną ir ėmė šauktis pagalbos, tačiau ūžaujant vėtrai silpno jos balso niekas neišgirdo.Ugniagesius, pasak Liucijos, iškvietė nelaimę pirmoji pajutusi kaimynė. Negalėdama užmigti ji vaikštinėjo lauke ir užuodė dūmus, bandė belsti, šaukti prie Stupurų buto durų, tačiau niekas neatsiliepė, ir ji nieko nelaukdama paskambino ugniagesiams. Šie atvykę iškėlė iš balkono dūmų prisikvėpavusią Bronę, o iš kambario neštuvais išnešė apdegusią Oną.– Dabar manau, kad tiesiog pats Dievulis mus išvedė iš namų. Juk grįžę iš kelionės tikrai būtume kietai miegoję ir užtroškę dūmuose… – vos sulaiko ašaras Liucija.Nelaimę išgyvenusi moteris dabar gali patarti kiekvienam: kaimynams būtina palikti savo telefono numerį, kad ištikus nelaimei jie galėtų apie ją pranešti. Šįkart kaimynams teko ilgai ieškoti, kaip paskambinti Stupurams.Rūpestis – stogas virš galvosAbi nuo gaisro nukentėjusios moterys atsidūrė ligoninės reanimacijoje. Liucijos mama buvo nudegusi 45 proc. kūno, kad nejaustų skausmo, ją nuolat migdė ir leido morfijų. Taip ir neatgavusi sąmonės, ji mirė spalio 17-ąją. Stupurai tikėjosi, kad išorinių sužalojimų nepatyrusi teta greit pasveiks, tačiau ji teišgyveno vos dvi dienas – pasirodo, dūmai ir karštis labai sužalojo jos kvėpavimo takus. Tačiau moteris buvo sąmoninga ir papasakojo, kaip viskas buvo.– Esu dėkinga medikams, kurie darė kas įmanoma, kad palengvintų abiejų senučių kančias. Jie suprato mūsų nelaimę ir vis sakydavo, kad mes nieko joms padėti negalime, todėl mums geriau rūpintis stogu virš galvos, – sako Liucija.Tai iš tiesų tapo dideliu rūpesčiu. Juk spalis, žiema ant nosies, o namus negailestingai nuniokojo ugnis. Pasak moters, vaikščioti po gaisro nuniokotą didžiulį, visą trečiąjį namo aukštą užimantį butą, buvo baisu. Gaisro židinio būta koridoriuje. Išdegė virtuvė, valgomasis, svetainė, koridorius, visi kiti kambariai aprūko, viskas išsilydė, nuo karščio susproginėjo langų stiklai.Namas šildomas centralizuotai, tad šildymą teko atjungti. Tuo buvo nepatenkinti kai kurie kaimynai, kol butų ūkio specialistai jiems paaiškino, kad antraip už šildyą daugiau mokėti tektų visiems.Šiuo metu Liucija su vyru glaudžiasi pas Romualdo seserį Aldoną Doveikienę. Stupurai skuba įsirenginėti sode pradėtą statyti namą. Jie jau kuris laikas pardavinėjo butą, tikėdamiesi kada nors persikraustyti gyventi į sodą. Dabar darbus tenka labai skubinti, o tam reikia daug pinigų.Beje, nors sodo name dar negyvena, Liucija jį jau apdraudė. Sudegęs butas buvo nedraustas.Galėjo dar gyventi ir gyventiPasak Liucijos, mama ir teta kartu su jais gyveno jau keletą metų. Nors abi garbingo amžiaus, moterys buvo stebėtinai sveikos, šviesaus proto. Liucija sako, kad nuvežusi senutes pas gydytoją visada sulaukdavusi nuostabos, kad jos atrodančios kaip šešiasdešimtmetės.Nors mamai būdavo sunku nulaikyti šaukštą, ji buvo labai protinga, su ja buvo galima pasikalbėti įvairiomis temomis. Ypač stebindavo puiki jos atmintis. Likusios vienos namuose, moterys puikiai apsitarnaudavo pačios.Padėjo net nepažįstamiLiucija be galo dėkinga visiems, kurie neliko abejingi jų nelaimei.– Pirmiausia noriu padėkoti ugniagesiams, į nelaimės vietą dviem ekipažais atvykusiems labai greit. Labai ačiū ir vyro darbovietei – UAB „Uliksas“, statybinių medžiagų parduotuvei „Simeks“, daugeliui prekių padariusiai didelių nuolaidų, o kai kurias prekes net padovanojusiai, giminėms, arttimiesiems. Mėnesio gale mūsų pagalbos prašymas bus svarstomas Savivaldybėje, tikiuosi pagalbos ir iš jos. O svarbiausia, buvo labai netikėta, kad abejingi neliko net kai kurie visiškai svetimi žmonės, daug kas aukojo kiek galėjo. Ir kunigai, sužinoję apie mūsų nelaimę, už laidotuves nepaėmė nė cento, o vyrą gatvėje sustabdęs žmogus ištiesė 50 litų. Žmonės iš tiesų labai geri, – jaudindamasi pasakojo Liucija.