Žemės grąžinimo pabaigą nutolina ir patys pretendentai

Mūsų šalies Vyriausybė buvo įsipareigojusi, kad iki šių metų sausio 1 dienos bus baigtas nuosavybės teisių į žemę atkūrimas. Po šios datos praėjo dar pusmetis, tačiau procesas dar nebaigtas.
Per pusmetį įsisenėjusių problemų išspręsti nepavyko  Kai sausį šia tema kalbėjomės su Tauragės apskrities viršininko administracijos Tauragės rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėju Ričardu Ažna, jis sakė, kad rajone patenkinta 9516 prašymų (98,5 proc.), liko nepatenkinti 64 prašymai dėl maždaug 400 hektarų žemės. Tuomet apskritis šalyje pagal prašymų patenkinimo skaičių užėmė ketvirtąją vietą, o rajonas buvo antras apskrityje.Šiuo metu Tauragės apskritis šalyje užima penktąją vietą, o rajonas apskrityje – antrąją. Rajone patenkinti 9567 prašymai (98,54 proc.), nepatenkinti 52 prašymai dėl maždaug 200 hektarų.Pasak R.Ažnos, prašymų atkurti žemės nuosavybę pateikimo procesas nėra baigtas. Didžioji dalis prašymų patenkinta, bet vis pateikiami nauji. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimas pradėtas 1991 metais. 2001 metų gruodžio 31-oji buvo paskutinė diena, iki kurios buvo galima pateikti prašymus, tačiau esant pagrindui, teismas gali atstatyti terminą prašymui paduoti.Trukdžiai Žemės nuosavybės grąžinimo procesas rajone kiek užtruko. Žemėtvarkos skyriaus vedėjas paaiškino kodėl.– Įvardinčiau tris priežastis: dalies buvusių žemės savininkų nesugebėjimą susitaikyti, kad jų turėta žemė atiteko trihektarininkams ir negali būti grąžinta, nes yra valstybės išperkama; pateikta dar maždaug trys šimtai išvadų valstybės išperkamą žemę persikelti kitur; ne visuomet pretendentus tenkina laisvas valstybinės žemės fondas, trukdo pretendentų tarpusavio nesutarimai, pavėluotas kompensavimo būdo keitimas, – sakė R.Ažna.Vietoje trihektarininkų privatizuotos, valstybės išperkamos žemės pretendentai gali imti žemę kitoje vietoje arba rinktis kurį nors kompensavimo būdą už ją. Be žmogaus sutikimo kitur žemės jam grąžinti negalima, o iš kompensavimo būdų be jo sutikimo galima parinkti tik vieną – kompensavimą pinigais. Tokių atvejų rajone buvo daugiau nei dešimt. Pretendentai norėjo natūra susigrąžinti maždaug 60 ha žemės, nors ji ne laisva, valstybės išperkama. Kitur žemės imti nesutiko, nors jos netrūksta. R.Ažna neslėpė, kad be pretendento sutikimo parinktas kompensavimo už žemę būdas gali būti skundžiamas, tačiau administracine tvarka apskųstas tik vienas atvejis.Rajono žemėtvarkos skyrius gavo dar maždaug 300 išvadų valstybės išperkamą žemę persikelti kitur (pretendentų skaičius mažesnis, nes kai kurie jų turi po keletą išvadų), be to, nežinia, kiek dar jų bus pateikta. Išvados keliauja iš rankų į rankas – perkamos, parduodamos.Ilgiausiai užtrunka, kai pretendentams netinka siūlomi plotai, kai vyksta jų tarpusavio nesutarimai. Atsisakiusieji imti siūlomą žemę, iškrenta iš to žemėtvarkos etapo ir turi laukti kito. Kol įvykdomos visos kito etapo reikalingos procedūros, praeina keletas mėnesių.Valstiečių ūkio įstatymo pataisos supriešino artimus giminaičius Neretai žemės grąžinimo procesą stabdo giminaičių nesutarimai, nenoras suprasti, kad, atstatant nuosavybę į žemę, laikomasi Lietuvos įstatymų, o ne kokių nors kitokių nuostatų, paprotinės teisės.Su nuosavybės į žemę atstatymu susiję įstatymai nuolat buvo keičiami, tačiau nežinojimas ir nepaisymas kai kuriems žemės savininkams sukėlė labai nemalonių pasekmių – jie neteko visos ar dalies valdytos žemės. Ne vienas toks atvejis susijęs su žeme, gauta pagal Valstiečių ūkio įstatymą.Ūkininkas iš Batakių seniūnijos turi pagal Valstiečių ūkio įstatymą gautos valstybinės žemės nuosavybės dokumentą, bet dabar pusė žemės – atimama. Senukas negali suprasti, kodėl taip skriaudžiamas, juk skelbta, kad pagal Valstiečių ūkio įstatymą gauta žemė neliečiama, tikriesiems savininkams nebegrąžinama. Be to, jiedu su žmona kūrėsi ne svetimoje žemėje, o priklausiusiai jo tėvams.Vyras su žmona bando rasti teisybę. Siekia, kad nebūtų išdraskytas jų ūkis, nori jį parduoti sūnui. Seseriai, kuri taip pat turi teisę paveldėti tėvų žemę, ūkininko nuomone, valdžia privalo duoti atitinkamą žemės plotą kitoje vietoje. R.Ažna aiškina, kad pagal Valstiečių ūkio įstatymą gauta žemė yra valstybės išperkama, tačiau 1999 metais priimta įstatymo pataisa, kad jei už ją nebuvo sumokėta, ji nebelaikoma valstybės išperkama. Suprantama, kad nereikia išsipirkti paveldėtos žemės. Pusę tėvų žemės paveldėjo sesuo, įregistravo nuosavybę. O ūkininkas, nesutikdamas su šia situacija, delsia susitvarkyti visus reikalingus dokumentus. Tik tuo atveju ūkininko seseriai žemė būtų perkelta į kitą vietą, jei brolis už pusę pagal Valstiečių ūkio įstatymą gautos žemės (kurią paveldėti teisę turėjo sesuo) iki 1999 metų būtų išsipirkęs (atsiskaitęs tuomet galiojusiais čekiais). Bet ūkininkas buvo kitokios nuomonės ir to laiku nepadarė.– Jei pusę žemės ūkininkas būtų išsipirkęs, mokėdamas čekiais, visa tėvų turėta žemė būtų atitekusi jam, o seseriai būtų pasiūlyta žemę rinktis kitur arba pasinaudoti kuriuo nors kompensavimo būdu, – paaiškino R.Ažna.Panašus atvejis buvo ir Žygaičių seniūnijoje, tik ten Valstiečių ūkio įstatymo pataisos supriešino seseris. Tokių nemalonumų gali sulaukti ir kiti ūkininkai, pagal Valstiečių ūkio įstatymą įsikūrę svetimoje žemėje kitose seniūnijose, nebent eilėje aukščiau už juos esantys kiti pretendentai nepageidautų tos žemės.Pavėluotas „nebenoriu“ Lietuvos savanorio, kuris iš valstybės buvo gavęs 17 hektarų žemės, vienintelė duktė negalėjo atsiimti tėviškės žemės todėl, kad beveik visa ji atsidūrė Balskų tvenkinio dugne. Galbūt dar ir galėtų pretenduoti į likusį lopinėlį ant stačios pakrantės, bet pati moteris kitaip pasirinko: žemę išdalijo vaikams, kurie ją persikėlė į įvairias vietas, o savo dalį panoro išsikelti į kitą rajoną prie gyvenvietėje esančios sodybos, tačiau savo valios keisti nebegalima.R.Ažna apgailestavo, kad toje vietoje prie Balskų tvenkinio susiklostė keista situacija: iš tiesų, žemės dar yra, bet užpelkėjusi, krūmais apaugusi vieta laikoma įrenginiu, nes pagal projektą čia turėjo būti įrengtas tvenkinys. Tai nustatė teismas, todėl „įrenginys“ priklauso tvenkinio nuomininkui. – Žemėtvarkos skyriaus pozicija šiuo klausimu buvo kitokia, bet toks buvo teismo sprendimas, – sakė R.Ažna. Vaidilų kaime buvo ir daugiau Lietuvos savanorių. Didelę dalį jų turėtos žemės užliejo vanduo, o palikuonys turi bylinėtis dėl menko žemės lopinėlio. Vieniems teisme pasisekė apginti savo teises, kitiems – teks tenkintis prasta padėtimi.Minėta Lietuvos savanorio duktė ir teisės bylinėtis nebeturi, nes netekusi kantrybės atgauti bent lopinėlį tėviškės žemės, už kurią tėvas kraują liejo (iki mirties kakle kulką nešiojo), pareiškė norą žemę imti kitur.