Miškininko objektyve – išskirtiniai „modeliai“

Profesionalus fotografas, Valstybinės miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vadovas Bronislovas Ambrozas jau daugiau nei 15 metų nuotraukose įamžina gamtos grožį, o jo darbų parodos rengiamos įvairiuose šalies miestuose. Šią šaltą žiemą B.Ambrozo užfiksuoti kranklio, suopio, kukučio ir lūšies Tauragės krašto miškuose kadrai socialiniuose tinkluose sukėlė tikrą emocijų audrą ir sulaukė daugybės patiktukų.

Miškininkas Bronislovas Abrozas, kalbinamas „Tauragės kurjerio“, prisipažino, kad pozuoti kranklio neįkalbinėjo – fotoobjektyvas pagavo akimirką, kai juodaplunksnis tūpė ant šakos, įmantriai kilstelėjęs koją ir sparnus.
– Kranklys buvo judesyje. Šių paukščių gyvena mūsų miškuose, jie ilgaamžiai, už vištą tikrai protingesni, – juokėsi B.Ambrozas. – O jei rimtai, kranklys – labai gudrus paukštis, viską mato ir girdi, telefonu tikrai jo nenufotografuosi. Neužsimaskavus šio paukščio nufotografuoti niekada nepavyks. Slėptuvę iš ko pasidarysi – fantazijos reikalas. Galima ir iš eglišakių, svarbu, kad nesimatytumei, – miško gyvūnijos „gaudymo“ fotoaparatu subtilybes atskleidė fotografas.

Nors sudėtinga buvo nufotografuoti ir kukutį, tačiau B.Ambrozui tai padaryti yra pasisekę ne kartą. Žinodamas, kur kukutis gyvena, nueina į tą vietą naktį ir laukia, o jau ryte gražuolis paukštis vos pasirodęs „sučiumpamas“. Miškininkui pavyko įamžinti ir snūduriuojančią lūšį.
– Žinau, kur lūšis gyvena, tai ieškoti nereikėjo. Nežinau, ar ji mane pastebėjo, o kad nepabėgo, tai gal ir nebijojo. Kai fotografuoju naudodamas ilgą objektyvą, nereikia labai arti įsikurti. Toks objektyvas – kaip žiūronas. Žvirblis mažas, tai reikia iš arti, o elnią galiu nufotografuoti už 300 metrų. Mūsų krašto miškuose lūšių yra padaugėję. Ankstesnės žiemos buvo besniegės, dabar prisnigo, tai skaičiuosim žvėrių pėdsakus, pavasariop galėsim pasakyti, kiek mūsų prižiūrimuose miškuose gyvena lūšių ir vilkų, – pažadėjo miškininkas.
Bronislovas Ambrozas atskleidė, kad kuo gilyn į mišką, tuo mažiau galimybių ką nors nufotografuoti, o kuo arčiau miesto – jų daugėja.

– Miško gilumoje gyvenantys žvėrys labiau bijo žmonių, o arčiau miesto įsikūrę prie žmonių pripratę. Paukščių ir žvėrių Tauragės miškuose nemažai rūšių gyvena. Man viską patinka gamtoje fotografuoti. Ar kas nors dar mane miške gali nustebinti – filosofinis klausimas. Galima sakyti, kad stebina kiekvieną dieną viskas, arba kad jau nebestebina niekas. Yra ir paukščių, ir žvėrių, kuriuos labai sudėtinga nufotografuoti. Žvėrys dieną slepiasi, išlenda dažniausiai naktį, kai tamsu, o tada nėra kokybės. Paukščius sunkiausia fotoaparatu „pagauti“ tuos, kurie gyvena medžių viršūnėse. Pavyzdžiui, volungė – švilpauja virš galvos, tik pilvuką tarp lapų matai. Vilkai naktimis vaikšto, dieną sunku juos pamatyti. Visokių niuansų yra, – apie mišką ir jo gyventojus Bronislovas galėtų pasakoti valandas.
Pasitaiko miškininkui ir kuriozinių situacijų, kai lemiamą akimirką prie jo slėptuvės atvažiavę keturratininkai išbaido visus „pozuotojus“. O fotoaparatą jis visada su savimi nešiojasi, net kai važiuoja į mišką darbo reikalais, nes gal ką įdomaus staiga pamatys. Pasak B.Ambrozo, kiekvienas metų laikas yra gražus ir įdomus, gamta visada savaip atskleidžia savo grožį.