Borisas Johnsonas kyla, bet ar laimės?

Po kiek daugiau nei mėnesio, gruodžio 12-ąją, britai balsuos parlamento rinkimuose. Jie tam tikra prasme prilygs referendumui dėl išstojimo iš Europos Sąjungos, dar žinomo „Brexit“ pavadinimu. Taip yra todėl, kad partijų pozicijos radikaliai skiriasi, o faktiškai vis dar tebėra įmanomi visi scenarijai – nuo išstojimo be jokio susitarimo iki sprendimo apskritai nutraukti išstojimo procesą.

Naujausios tendencijos rodo valdančiųjų konservatorių su premjeru Borisu Johnsonu priešakyje populiarumo augimą ir artėjimą 40 proc. ribos link. Tiesa, vienmandatėmis apygardomis grįstoje sistemoje vertinti, kiek tai mandatų atneštų, gana sudėtinga. Pakanka prisiminti tai, kad 2017 m. Theresa May surinko per 42 proc. balsų, bet net nesugebėjo išsaugoti absoliučios parlamento daugumos.

Antroje vietoje – opozicinė Leiboristų partija, kuri galėtų tikėtis apie 30 proc. balsų. Kol kas jos vadovui Jeremy Corbynui gana sunkiai sekasi įtikinti elektoratą, kad jis būtų geresnis lyderis nei Johnsonas, tačiau per likusį kampanijos laiką jis neabejotinai bandys pateikti oponentą kaip nenuspėjamą oportunistą, kurį būtina išstumti iš pareigų. Tiesa, ir paties Corbyno veiklai netrūksta kritikos – daug kas jį laiko itin draugišku Rusijai, pernelyg socialistinių pažiūrų.

Laiko liko nedaug, bet pokyčiams terpė – gana didelė; beveik 40 proc. rinkėjų teigia esantys pasirengę balsuoti kitaip nei prieš dvejus metus, tad rinkėjų lakumas gali būti didelis. Nemažai daliai jų pirmiausiai rūpės vidaus politikos klausimai (kelių būklė, mokesčiai, mokyklų sistema, sveikatos apsaugos sistema), tačiau esmine skirtimi veikiausiai taps „Brexit“. Tad ką gi sako kiekviena partijų?

– Konservatoriai: įgyvendinsime Johnsono išstojimo planą, kurį blokuoja opozicija;

– Leiboristai: nežinome, ko norime, tad neapibrėžtai kalbame apie antrą referendumą. Prieš surengiant antrą referendumą Corbynas žada persiderėti išstojimo sąlygas su ES, nors tai atrodo gana komplikuota;

– Liberalai demokratai: sustabdysime „Brexit“ ir liksime ES;

– Škotijos nacionalinė partija: anti-Brexit ir pro-referendumas dėl Škotijos ateities Jungtinėje Karalystėje;

– Brexit partija: trenksime durimis; suprantame, kad mandato negausime, tad galbūt remsime konservatorius – bet tik jei jie sugriežtins dabartinį išstojimo planą.

ES piliečiai, gyvenantys Jungtinėje Karalystėje, taip pat neabejotinai stebės šį procesą. Jei išstojimas įvyks su susitarimu, reikėtų tikėtis, kad gyvenusiems šioje šalyje nekils kliūčių ir toliau joje likti. Visgi tuo atveju, jei bus trenkiama durimis ir išstojama „be nieko“, situacija galėtų tapti sunkiai prognozuojama.

Kol partijos kūrė savo planus, paaiškėjo, kad niekas nenori pirmininkauti parlamentui. Britų parlamento Bendruomenių rūmai praėjusią savaitę išsirinko naująjį pirmininką – juo tapo Seras Lindsay Hoyle. Bet pagal seną tradiciją, paaiškėjus balsavimo rezultatams, jis buvo tiesiogine to žodžio prasme kolegų paimtas už rankų ir nutemptas į pirmininko kėdę – netgi imitavo priešinimąsi. Teatrališka procedūra.

Istoriškai pirmininkui būdavo patikėta atsakomybė atstovauti rūmams bendraujant su monarchu; jei nuomonės su karūna nesutapdavo, pirmininkų vidutinė gyvenimo trukmė susvyruodavo (nužudymų nefiksuota, bet sveikatos nepridėdavo). Todėl tai nebuvo „svajonių darbas“.

Tam tikra prasme tai atspindi dabartinę britų politinę situaciją. Nežinios dėl ateities tiek daug, kad net į valdžią veržtis neskubama.