Depresija privedė prie savižudybės

Žygaičių seniūnijos Stokaičių kaime gyvenančią šeimą ištiko tragedija. Pirmadienio vakarą rastas nusišovęs jauniausias sūnus Jurgis L., kuriam lygiai po savaitės būtų sukakę 26 metai. Jaunas vaikinas savo gyvenimą baigti nusprendė netoli namų esančiame sandėliuke. Kai namiškiai pamatė sūnų einant laukan, pamanė, kad jis eina pas netoliese gyvenančius kaimynus, kur dažnai lankydavosi. Mama pasakojo, kad vėliau ėjusi ieškoti sūnaus, matė jį sėdint sandėliuke, tačiau negalėjo įeiti vidun, nes durys buvo užremtos iš vidaus.
Pamaniusi, kad vaikinas išgėręs miega, nutarė palikti jį ramybėje, kol išmiegojęs pats pareis namo. Tačiau šiam nepareinant jo žadinti išėjo tėvas. Iš kitos pusės pro langą pažiūrėjęs vyras pamatė palinkusią sūnaus galvą ir šalia stovėjusią lentą, aplietą krauju. Kai pavyko atidaryti sandėliuko duris, buvo per vėlu – vaikinas padarė tai, kas kelis kartus jam nepavyko. Kraupi nelaimė įvykdyta pasinaudojus senoviniu lygiavamzdžiu šautuvu. Neaišku, iš kur jaunuolis galėjo gauti ginklą – namuose niekas jo nematė. Mama tik pasakojo, kad lemtingąją dieną sūnus išvažiavo dviračiu parsivežti cigarečių. Parsivežė ir degtinės. Išgėrinėjo jau kurį laiką. Pradėjo dar tada, kai prieš kelis metus buvo apkaltintas netoliese gyvenusio ūkininko benzininio pjūklo vagyste. Vaikinas tvirtino to nepadaręs. Ūkininkas galiausiai rado savo pjūklą, tačiau vaikino neatsiprašė. Motinos tvirtinimu, sūnus labai krimtosi dėl šių kaltinimų ir puolė į gilią depresiją. Ne vieną kartą bandė žudytis. Pirmąkart pati motina kartu su žentu sūnų ištraukė iš kilpos. Vėliau sekė keli bandymai išeiti iš šio pasaulio pasinaudojant vaistais. Po tokių bandymų jaunuolis vis atsidurdavo ligoninėje, kur jam būdavo išvalomas skrandis. Vėliau sekdavo gydymo nuo depresijos laikotarpis. Vaistams pasibaigus – vėl bandymai pasitraukti iš gyvenimo.Jaunuolis kilęs iš tvarkingos ūkininkų šeimos. Gyveno ne itin prabangiai, tačiau duonos ant stalo, tėvų teigimu, visada užtekdavo. Baigė 9 klases ir nutarė likti pas tėvus. Mokslų nebenorėjo tęsti. Mamos teigimu, vaikinas buvo gana uždaro būdo, turėjo mažai draugų, gal todėl nerado savo antrosios pusės. Nedideliame kaime nepavyko rasti ir darbo, tad padėdavo tėvams tvarkytis ūkyje. Sodyboje gyveno ne tik su tėvais, bet ir su seserimi, jos vyru ir trimis jų vaikais. Beje, mama pasakojo, kad prieš savižudybę sūnus daug bendravo su vienu iš sesers sūnų – savo krikštasūniu.Psichologė Lolita Cemnalianskienė šią situaciją vertina kaip bėgimą nuo problemos.– Mirtis pasirenkama kaip išeitis iš nepakeliamo gyvenimo. Manoma, kad nėra kitos išeities arba kad neturima galimybių keisti situaciją. Norėčiau pabrėžti, kad atsakomybė už savižudybę priklauso pačiam savižudžiui, nors dažniausiai ji kaip nepakeliama kaltė gula ant paliktų gyventi žmonių, artimųjų. Savižudis nusprendė, kad jam nebepakeliama toliau gyventi. Mirtis jam – palengvėjimas, kančios pabaiga. Tuo metu, kai priimamas galutinis sprendimas, nebeegzistuoja aplinka, artimieji, kuriems šis žmogus yra brangus, reikalingas. Tuo metu viskas išblanksta, į pirmą planą iškyla asmeninė tragedija. Ši tragedija dažniausiai pervertinama. Nepagalvojama, kaip jausis artimieji. Bet juk visuomet yra išeitis. Depresija – nuslopintų, užgniaužtų, nesuvoktų ir neišreikštų emocijų pasekmė. Supratus, išsiliejus spaudimas ir skausmas sumažėtų, o pažiūrėjus iš šono, matytųsi ir kiti, geresni problemų sprendimo būdai, – pasakojo psichologė.