Adaptacija – stebėjimo ir tyrinėjimo metas

Rugsėjis jau įsibėgėja. Mokslų metų pradžia bene neramiausia būna tiems, kurie mokymo įstaigų duris praveria pirmą kartą – pirmokams ir jų tėveliams. Jiems neramu, kaip vaikui seksis prisitaikyti, o jei nesiseks, kaip jam padėti. Apie tai pasakoja Eglė Ramanauskaitė, Tauragės rajono Skaudvilės specialiosios mokyklos psichologė, 10 metų dirbanti pedagoginį, 9-erius – psichologės darbą.
– Adaptacija – tai prisitaikymas prie pasikeitusių sąlygų, pasikeitusios aplinkos. Nauja aplinka tiek vaikui, tiek kiekvienam žmogui sukelia didesnį ar mažesnį nesaugumo jausmą, kuris atsiranda dėl nežinojimo, kokie žmonės naujoje aplinkoje supa, ko galima iš jų tikėtis, kokios čia nusistovėjusios taisyklės, kaip galima ir kaip negalima elgtis, kaip priims nauja aplinka, įvertins ar atstums.Vaikas komfortiškai jaučiasi toje aplinkoje, kuri jam pažįstama, kurioje jis žino įvykių seką. Tarkime, jis žino, kad vakarais, kai mama ir tėtis grįžta iš darbo, visi kartu valgo vakarienę. Arba kaskart, kai vėliau grįžtu iš kiemo, užsižaidęs su draugais, mama pyksta.  Pažįstamoje aplinkoje vaikas jaučiasi saugus, kadangi, žinodamas įvykių seką, jis gali pats kažkiek tuos įvykius valdyti, kontroliuoti, išvengti nemalonių situacijų.Vaiko adaptacijos mokykloje laikotarpis – tai stebėjimo ir tyrinėjimo metas. Tai periodas, kai vaikas renka informaciją, analizuoja aplinką. Todėl adaptacijos pradžioje vaikai gali būti įsitempę, susijaudinę, vieni iš jų pasyvūs, kiti – aktyvesni stebėtojai. Jie gali būti išsiblaškę, sunkiau susikoncentruojantys kokiai nors užduočiai, kadangi didelę dalį dėmesio atima kiti nauji aplinkoje esantys daiktai, žmonės ir įvykiai. Ankstyvos adaptacijos metu, kuris trunka vidutiniškai apie 4 savaites, vaikai gali būti nepakankamai darbingi. Didelė tikimybė, kad šiuo metu jie neatskleidžia visų savo galimybių ir asmenybės savybių visavertiškai. Todėl ankstyvosios adaptacijos metu nevertėtų vaikų skubėti vertinti, charakterizuoti, apibūdinti. Organizmas išgyvena persitvarkymą, tiek psichologinį, tiek fizinį. Nereti atvejai, kada vaikams skauda pilvuką, galvą, jie greitai pavargsta, sunkiau užmiega. Tokie reiškiniai gali atsirasti dėl išgyvenamos adaptacijos: didelio informacijos srauto, susidūrimo su sudėtingesnėmis naujomis situacijomis.Vis tik mokytojai ir tėvai pastebi, kad vieni vaikai prisitaiko prie mokyklos aplinkos sėkmingiau ir greičiau, o kitiems tai sekasi sunkiau. Vaikų adaptacija priklauso nuo keleto veiksnių. Pirmiausia – nuo asmeninių savybių. Sunkiau adaptuojasi drovesni, žemiau save vertinantys, jautrūs, turintys prastesnius bendravimo įgūdžius, linkę į konfliktus vaikai. Geriau sekasi tiems mokiniams, kurie yra drąsesni, pasitikintys savimi, turi ramesnę nervų sistemą.Adaptacija labai priklauso ir nuo jau turimų intelektualinių gebėjimų. Jau pirmose pamokose lengviau susidorojantys su užduotimis vaikai įgauna daugiau pasitikėjimo savimi ir lengviau prisitaiko. Patiriantys nesėkmes mokiniai anksti nustoja džiaugtis mokymosi procesu.Ne mažiau svarbus ir artimųjų palaikymas. Vaikui svarbu, kad susidomėjimą jo adaptacija rodytų tėvai, rūpintųsi ir palaikytų. Abejingi, ignoruojantys, nesidomintys arba baudžiantys tėvai gniuždo vaiko sėkmingą adaptaciją ir tolimesnį mokymąsi. Didžiausia tėvų užduotis yra sekti vaikų nuotaikas ir mintis, o iškilusias problemas, patiriamus sunkumus nedelsiant spręsti bendradarbiaujant su mokytojais.Nevalia menkinti ir aplinkos reikšmės. Žinoma, bene svarbiausias uždavinys tenka šiuolaikinei mokyklai padėti vaikui kuo greičiau prisitaikyti ir patirti teisingo pasirinkimo jausmą, t.y. kad jis ir jo tėvai nesigailėtų pasirinkę šią mokyklą. Todėl mokyklos įgyvendina įvairias sėkmingos adaptacijos programėles. Pavyzdžiui, Skaudvilės specialiojoje mokykloje, kurioje pati darbuojuosi, taikome „Naujoko globėjo“ metodą, t.y. naujai atvykusiems moksleiviams paskiriame po vieną rūpestingesnį ir socialiai brandesnį mokinį (globėją), kurio užduotis yra padėti naujam draugui susipažinti su mokyklos aplinka, įtraukti pasikviesti su savimi kartu į veiklas, įvairius užsiėmimus, užstoti patyčių atvejais, jei tokie nutiktų. Šis metodas ne tik suteikia daugiau saugumo naujiems mokiniams ir leidžia lengviau prisitaikyti, bet ir vadinamiesiems globėjams tokios pareigos leidžia pasijausti reikšmingiems ir reikalingiems.Manau, mokykloje, be supažindinimo su patalpomis, inventoriumi, priemonėmis ir visa kita baze bei naudojimosi galimybėmis, labai svarbu besiadaptuojančius mokinius nuolat informuoti apie įvykių seką. Kas rytą, ypač mažiesiems, naudinga papasakoti, ką jie šiandien mokykloje veiks. Pravartu pristatyti ir kiekvienos pamokos planelį. Žinojimas apie įvykius į priekį suteikia saugumo ir padeda dėmesio koncentracijai.Ir žinoma, taisyklės! Vaikai ateina iš įvairių šeimų, kuriose nusistovėjusios skirtingos elgesio taisyklės, tačiau mokykloje neišvengiamai tenka susidurti ir perimti vieningas taisykles (netrukdyti kitiems dirbti, išklausyti, nesityčioti, pasisveikinti su mokytojais ir t.t.). Mažiesiems mokinukams elgesio taisyklės neturėtų būti pristatomos visos iš karto. Kiekvienos taisyklės įtvirtinimui galėtų būti skiriama viena diena, vėliau po truputėlį jas apjungiant. Geresniam elgesio taisyklės suvokimui padeda vizualinė kortelė (paveikslėlis), kurį mokytojas iškelia tuo metu, kada prašo mokinukų jos laikytis.Tyrimai rodo, kad sėkmingesnė adaptacija yra tų mažųjų mokinukų, kurių pamokėlė trunka trumpiau, t.y. 30–35 min., o ne 45 min. Adaptacijai padeda žaidimų kampelis ir žaidimų pertraukėlės. Rekomenduojama mokinukams leisti atsinešti asmeninių žaislų. Taip išlaikoma psichologinė gija su namų aplinka.