Gamtininko pasižvalgymai po rudenėjantį miestą

Būna laikas, kai vis labiau vėsta oras, dažniau niaukiasi dangus, naktys tampa tamsios ir ilgos. Tai reiškia, kad į miestą atėjo ruduo. 
Ruduo mieste pasireiškia ne tik praretėjusiomis medžių lajomis, gatvėse ir parkuose šlamančiais po kojomis ryškiaspalviais lapais. Jei trumpam sustotum, mintyse atsiribotum nuo miesto ūžesio ir įsiklausytum į gyvos gamtos garsus, galėtum išgirsti tylą. Tarsi ir nebuvo niekada vabzdžių dūzgimo ore, daugiabalsio paukščių čiulbėjimo, kurie visai neseniai sudarydavo įprastą miesto gyvą foną. Šiuo metu dar yra šansas išgirsti savotišką pilkosios pečialindos giesmelę, daug trumpesnę, nei pavasarį; teko girdėti rudenį ir pasiilgusio pavasario varnėno girgždėjimą. Bet tai ir viskas.Dalis paukščių jau keliems mėnesiams atsisveikino su mūsų kraštu, dalis nors dar ir neišskridę, bet jau susirinko į būrelius ir laikosi už miesto ribų: laukuose, pievose, krūmynuose, nendrynuose prie vandens telkinių. Tokia sezoninė migracija mieste vyksta į abi puses. Kažkas išvyksta, o kažkas ir atvyksta. Miesto paukščių liaudies sudėtis keičiasi. Nebėra bėgiojančių gatvėmis ir vejomis baltųjų kielių, visur narsiai strikinėjančių kikilių, nepasikeitė skaičius naminių karvelių, o kuosų, atrodo, dar padaugėjo. Iš tiesų, varniniai paukščiai rudenį renkasi į didelius būrius ir dėl to tampa dar labiau pastebimi. Ir dar – į miestą sugrįžo didžiosios zylės. Šiuo metu zylės yra gausiausia smulkiųjų paukščių rūšis mieste. Per perėjimo sezoną jos tolygiai pasiskirsta po visą tinkamą perėjimui teritoriją ir mieste jų skaičius mažėja. Dabar jos traukiasi arčiau žmonių. Jos gudrios! Jeigu pavasarį ir vasarą jos pyksta ir kelia triukšmą,  pamatę žmogų, tai dabar zylės beldžiasi į langus, tikrina lauko termometrus – kiek ten rodo laipsnių, gal jau laikas pradėti lesinti?Ogi galima ir pradėti. Jeigu tai padarytume dabar, tai arčiau žiemos prie didžiųjų zylių lesykloje prisijungs ir kitų lankytojų, kurie atvyksta į miestą vėliau. Bet nevalia pamiršti, kad pradėjus lesinti paukščius jokiu būdu negalima nustoti tai daryti iki pat pavasario, nes pripratę paukščiai lauks žiemą prie tuščios lesyklos tol, kol jau nebeliks laiko susirasti maisto patiems ir žus nuo šalčio ir bado.Nesūdyti lašiniai ir taukai labiau vilioja zyles žiemos metu, o kol nėra šalnų, joms mielesnis augalinis maistas. Saulėgrąžų sėklos – ypač gundantis pasiūlymas ir žiemą, ir rudenį ir ne vien tik zylėms, bet ir daugeliui įprastiems lesyklų lankytojams.O kokių dar svečių galima susilaukti mieste prie savo lesyklos, bus galima sužinoti Tauragės krašto muziejuje, apsilankius nedidelėje foto parodoje „Prie lesyklos“, kuri atsidarys gruodžio mėnesį. Vabzdžiai labiau jautrūs žemai temperatūrai ir atvėsus orams, arba, pasirūpinę savo rūšies pratesimu, užbaigia gyvenimo ciklą, arba ruošiasi žiemai ir ieško saugios vietelės, į kurią būtų galima įlįsti ir sustingti iki pavasario. Bet dar ne žiema, ir mieste dėmesingas žvilgsnis gali pastebėti mažų padarėlių, kurie šildosi ant medžių kamienų. Blakės kareivėliai su gražia raudonai juoda uniforma – viena iš tu ištvermingų vabzdžių rūšių, kurią galima pamatyti gana vėlai rudenį.Taigi, ruduo įpusėjo, žiema ne už kalnų, bet dar turim laiko pasigrožėti ir pasidžiaugti šiltomis dienomis, palydėti išskrendančius paukščius ir laukti jų sugrįžtant.Aleksandras Naryškin | Tauragės krašto muziejaus gamtininkas