Ginklas prieš negandas ir skausmą – kūryba

Neseniai išgirdau žinią, kad Anastazija Pečkaitienė gydosi įkalinta namuose. Bet paskambinusi telefonu ir išgirdusi ją žvaliai kalbančią pamaniau, kad tai tik gandas. Vis dėlto pašnekovė patvirtino, kad spalio mėnesį įvykusi nelaimė ją laikinai pasodino į neįgaliųjų vežimėlį. Tačiau patikino, kad jai nieko netrūksta – ją nuolat lanko ir visokeriopai padeda draugai, kaimynai, giminaičiai.
Galvok, kaip gyvensiNors su Anastazija gali valandų valandas kalbėtis apie labai daug ką – eilėraščius, įvairiausius, net ir mūsų krašte retai regėtus rankdarbius, o daugiausia – apie kultūros reikalus. Šįkart mudvi daugiau gilinomės į kasdienybę, į tai, kas neretai žmogų palaužia – netektis, ligas. Kodėl vieniems žmonėms nuo pat vaikystės likimas paberia daug nesėkmių, o kitus šiomis nelemtomis dovanomis aplenkia? Anastazija svarstė: gal pirmiesiems likimas duoda ir daug gerų žmonių, apdovanoja siekiais, norais, kai kurių vilčių išsipildymu. O gal nieko likimas jiems nedovanoja, jie patys viską pasiima savo atkaklumu? Juk tai, kas kitiems be jokio užmokesčio duota, – mėgautis gera sveikata, šokti, lengvai vaikščioti, Anastazija neretai turi plėšte išplėšti. Sirgti, gydytis, siekti jaustis taip, kad galėtų dirbti, reikia sugebėti, taip pat ir priimti pagalbą, susirasti pagalbininkų. Anastazija sakė, kad ji amžiams įsidėjusi galvon vieno Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojo žodžius: „Sėdėjimas – invalidumas, gulėjimas – mirtis, galvok, kaip gyvensi“. Šie gydytojo žodžiai atitiko jos nuostatas, kuriomis teko vadovautis nuo jaunų dienų. Nesvarbu, ar sunku, ar lengva, ar kamuoja skausmai, Anastazija niekada neužsidaro tarp keturių sienų – eina, dirba, kuria, bendrauja, džiaugiasi gyvenimu.– Tokia buvo mano anksti nuo vėžio mirusi mamutė Leonora Šacauskaitė-Stankienė. Brakšt kas prie durų, jei verkė, nusišluostys ašaras, žmogų pasitiks besišypsanti, – mena Anastazija.Dienos ir būsenosŠis skyrelio pavadinimas toks pat, kaip Anastazijos antrosios eilėraščių knygelės.O jos dienos ir būsenos nuo pat vaikystės buvo labai skirtingos – svyravo nuo kūrybos džiaugsmo iki fizinio ir netekties skausmo. Pikta lemtis ją persekioja dešimtmečius.– Patyriau septyniolika lūžių, septynias operacijas. Pirmasis lūžis – penkerių metų, koją lūžau taikydama tėvui ant kelių užšokti. Paskutinis, pasodinęs į vežimėlį – praėjusių metų spalį. Grįžusi iš vienos šventės, lipdama iš automobilio susipainiojau tautinių drabužių sijone, – pasakojo Anastazija.Mat sijoną buvo palikusi per ilgą, kad nesimatytų, kad avi ne prie tautinių drabužių priderintais brangiais bateliais, o paprastais.– Kiekviena nelaimė iš žmogaus ką nors atima, o ši atėmė daugiausiai. Dėl pakenkto stuburo nebegaliu šokti, nors šokius dievinu. Dabar mažai ką begaliu veikti. Po širdies operacijos mezgiau dar būdama palatoje, net ir onkologinė liga netrukdė rašyti eilėraščių, neįkalino namuose, – guodėsi Anastazija.Lūžus šlaunikauliui jai sunku ir sėdėti, sunku gulėti, ramentais naudotis dėl pakenkto stuburo nevalia, po butą stumdosi vežimėliu, bet porą lazdų visgi turi.– Naudoju užuolaidoms užtraukti… – juokėsi pašnekovė.Lūžusį šlaunikaulį Klaipėdoje „sukalę“ gydytojai prognozavo, kad Anastazija tvirtai ant savo kojų galės atsistoti tik po pusmečio – vasaros pradžioje. Ji pasakojo, kad grįžusiai iš ligoninės jai labai reikėjo pagalbos. Ir dabar pagalbininkės ją apiperka, plauna grindis, skalbia, šunį vedžioja, padeda pas gydytojus nusigauti. Kol mudvi kalbėjomės, viena jų paskambinusi pasiūlė atnešti sriubos, bet dabar ir pati Anastazija valgyti pasigamina.Kada žydi akmenys– Bėda pas mane atvedė daug gerų žmonių – bendradarbių, kaimynų, draugių, pažįstamų. Man daug padeda dvi Danutės, dvi Onutės, dvi Stasės, Monika, kaimynai, artimieji, bendradarbiai, draugai iš Tauragės ir kitur, žmonės iš Viešvilės rezervato, – vardino Anastazija.Susigriebusi, kad visi vis tiek nebus paminėti, sakė, kad visiems jai padedantiems yra be galo dėkinga.Paskutinė, trečioji Anastazijos eilėraščių knygelė vadinasi „Žydėjimas“, ji iliustruota autorės dirbiniais iš karklo, pastaroji jos išskirtinė kūryba žinoma ne tik vietiniams žmonėms, o ir nemažai daliai Žemaitijos. Gražus žodis „Žydėjimas“ tinka ir ypatingiems žmonių santykiams. Viename eilėraštyje ji rašo: „Kas žydi, tegu žydi, kas švyti, tegu švyti…“ Tegu… Kitur teigė galinti patikėti, kad žydi ir akmenys… Bet kad pamatytum, kaip žydi akmenys, reikia nemažų dvasinių pastangų.Sergantys, nelaimių apnikti žmonės neretai nenori nieko prie savęs prisileisti, yra pikti ant viso pasaulio.  Sirgti taip pat reikia mokėti, padarau išvadą. Anastazija juokavo: per dažnus ligų antpuolius sirgti išmokusi.Nori prisiminti tik geriausiusKalbant apie ligas, nelaimingus atsitikimus kalba neišvengiamai nukrypo į gydytojus. Anastazija susijaudinusi tarė:– Po širdies operacijos galvojau: gydytojai – patys nuostabiausi, labiausiai pagarbos nusipelnę žmonės, sugeba sulopyti žmogų ir vėl pastatyti ant kojų, o chirurgai, mikrochirurgai iš gabaliukų sugeba jį „surinkti“.Ji teigė netikinti ekstrasensais, savadarbiais tepaliukais ir mirkaliukais, pasitikinti tik oficialia medicina. Nuostabių gydytojų sutiko visur: Tauragėje, Klaipėdoje, Vilniuje. Tačiau pavyksta iš jos išpešti, kad Kaune dėl nepagrįstų prielaidų jai buvę atsisakyta operuoti širdį, o Tauragėje vienas gydytojas nepastebėjo stuburo lūžių, laiku negydžius liko nepraeinančios pasekmės.Nuo negandų ginasi kūrybaAnastazija Eičių kultūros namuose dirba dvidešimt dvejus metus, vadovauja ilgamečiam plačiai žinomam folkloriniam kolektyvui „Palvija“. Eičių kultūros namai kartu su literatūros klubu „Vakarutė“ žinomi šalyje. Bet kultūrininkei darbų vis negana: laisvalaikiu rašo eilėraščius, mezga, neria, kuria įspūdingus darbelius iš karklų, tapo, komponuoja puokštes, papuošalus, perforuoja kiaušinių lukštus, išbandė įvairias iš kitų šalių atkeliavusias darbelių technikas.– Kai apninka sunkumai, griebiuosi ko nors naujo, tik dabar įbrukta į vežimėlį sunkiai galiu daryti tai, ką suplanavusi, – pasiguodė Anastazija.Ji kūryba, įvairiais darbeliais ginasi nuo negandų, skausmo. Kadaise svajojo turėti didelę šeimą, tačiau du sūnus užaugino viena. Vyriausiasis Gediminas žuvo sulaukęs aštuoniolikos. Jai liko tik jaunėlis Vytautas.Anastazija net ir sunkiausiomis minutėmis nepasidavė nevilčiai. Po sūnaus netekties išleido jam skirtą eilėraščių knygą „Šaltinis be vandens“. Tačiau skaudi netektis atsiliepė sveikatai, neilgai trukus po jos išgirdo lemtingą diagnozę, bet atkakli moteris ir šį nuosprendį įveikė. Kamuojama onkologinės ligos rašė eilėraščius, išleido antrąją knygutę. Paskutinę išleido prieš pat širdies operaciją.– Jei vėl užgriuvo negandos – reikia laukti knygos? – klausimas Anastazijai.– Jei pasiseks – ir ne vienos, – juokėsi Anastazija ir išdavė paslaptį: sumaniusi išleisti pietų žemaičių tarmei skirtą knygą. Privalo paskubėti, juk šiemet – tarmių metai. Turi surinkusi daug medžiagos.Visur jos randa – mamutės gimtuosiuose Visbaruose, kur pačiai teko mokytojauti, Eičiuose, kur daugelį metų dirba ir gyvena. Tam pasitelkia ir „Palvijos“ žmones bei jų artimuosius. Viena iš talentingų pateikėjų yra Monikos Kazabėkienės mama Pranciška Laugalienė. Anastazija dar norėtų išleisti savo eilėraščių rinktinę su savo nuotraukomis – labai mėgsta fotografuoti gamtą. Kita svajonė – į knygą sudėti Eičių kaimo, jo žmonių gyvenimo istoriją, daug visko prisikaupė rengiant durpyno jubiliejinę šventę, dirbant Kultūros namuose ir su bendruomene „Karšuva“.