Adventą pasitinkant – mistiški pusryčiai

Paskutinę lapkričio savaitę redakcijos virtuvėje viešėjo etnografė Lijana Kiltinavičienė. Neatsitiktinai – ryt prasideda adventas, susikaupimo laikotarpis laukiant gražiausių metų švenčių – Kalėdų. Gamindamos senųjų laikų tradicinį lietuvių liaudies Kūčių vakarienės patiekalą kūčią, su etnografe leidomės į diskusiją apie tai, kodėl svarbu lietuviui puoselėti tautiškumą, lyginome senųjų ir šių laikų moters gyvenimo tempą ir ne veltui užsidegėme žvakę…
Galima ir pasiskaninti – Kūčiai reikia labai nedaug: kviečių, kuriuos iš vakaro užpilame verdančiu vandeniu, aguonų ir skysto medaus, – pradėjo etnografė ir ant dujinės viryklės į puoduką su verdančiu vandeniu įstatėme jos atsineštą medų. Jis buvo kiek per tirštas ir taip turėjo suskystėti.– Patiekalas iš šių trijų ingredientų yra tradicinis, tačiau šiuolaikinė moteris gali jį ir paskaninti, – mirktelėjo akį etnografė. – Riešutais, džiovintais vaisiais. Panašiai kaip skaniname košes ar sausų dribsnių pusryčius. Paragaujame, ar pakankamai išmirko kviečiai. Perkandami, minkštučiai – tinkami. Apie moters darbus – Anksčiau (kalba sukosi apie XIX a.) dauguma lietuvių valgydavo labai skurdžiai. Niekas kaip dabar pusryčiams nedėdavo ant duonos dešros – jos nebuvo. Apskritai mėsa būdavo valgoma tik per didžiąsias šventes. Šeimos būdavo didelės, išvirdavo moteris sriubos ar kokios buizės (šiupininės), ir turėdavo užtekti iki vakaro. Puodai tada būdavo dideli, kad tilptų patiekalas visai šeimai. Ne taip, kaip šiais laikais, kai gaminame tris kartus per dieną. Nebuvo kada – moteris gi turėjo ir buities darbus nudirbti, gyvulius pašerti, vyrai dirbdavo sunkiuosius darbus, – pasakojo moteris. – Dabar dirbame, kad uždirbtume pinigų, apsirūpintume patogumais, o tada reikėjo suktis dėl išgyvenimo: sau ir maistą užsiauginti, ir rūbus pasisiūti. Avies kirpimas, vilnos plovimas, karšimas, verpimas – ir tai tik tam, kad pasigamintum siūlus, iš kurių vėliau siūsi drabužį. Ir tai tikrai trukdavo ne mėnesį. Skubėdavo nudirbti darbus Kaip įžvelgia etnografė, šių laikų skubėjimas dėl geresnio uždarbio šaldo žmonių bendravimą.– Anksčiau gi gerą kaimyną buvo svarbiau turėti nei giminę. Ar džiaugsme, ar varge, ar darbus padėti nudirbti – visuomet kreipdavaisi į kaimyną, – sako ji.Anot etnografės, ypač įtemptas būdavo rudens laikotarpis, nes iki advento (lapkričio 30 d.) buvo siekiama nudirbti visus darbus, atsiskaityti su samdiniais ir grąžinti skolas.– Prasidėjus adventui viskas tarsi nurimdavo. Ilgi tamsūs vakarai. Buvo tikima, jog tarp gyvųjų klajoja vėlės, kurios gali pristoti prie gyvųjų. Žmonės atlikdavo išpažintį. Moterys puošdavo namus, iš popieriaus karpydavo servetėles ir jomis puošdavo spinteles. O jei atvyks piršlys… – dėstė L.Kiltinavičienė mįslingu balsu. – Žvakes darydavo iš lajaus, knatus iš plonesnių virvių, žvakides iš perpus perpjauto runkelio. Buvo tikima, kad žvakės liepsnoje įsikūnija artimųjų vėlės.Etnografė paslaptingai nutilo ir mudviem sužiurus į ant stalo degančią žvakę girgžtelėjo virtuvės durys. Vėlė…. Tpfu… Kolegė… Arbatos atslinko. Etnografės paraginta burnon įsimetė keletą dar medumi neaplietų kviečių ir išėjo kartu su visa virtuvėje prieš tai tvyrojusia mistika. Dar suskambo etnografės mobilusis telefonas, ir ji pradėjo tartis dėl renginio lopšelyje-darželyje „Žvaigždutė“. Apie Norkaičiuose  įrenginėjamą amatų centrą Pasirodo, L.Kiltinavičienė, kaip ir kasmet, adventui turi parengusi programą, su kuria kviečiama lankosi įvairiose ugdymo įstaigose, kaimų kultūros namuose. Taigi tas mįslingas pasakojimo stilius jai įprastas norint sudominti žiūrovus. Etnografė – didelė savo veiklos entuziastė, ji labai nori, kad lietuvių liaudies tradicijos būtų puoselėjamos, o tam reikia jas perduoti vaikams ir jaunimui. O juos sudominti šiais laikais – labai sudėtinga. Tačiau, jos džiaugsmui, atsiranda vis daugiau mokytojų ar ugdymo įstaigų vadovų, kviečiančių etnografę apsilankyti mokyklose.Pastarosiomis dienomis L.Kiltinavičienės mintys sukasi ne tik apie nuolat tobulinamą programą, kurią sudaro giesmės, dainos, pasakojimas, užsiėmimas lietuvių liaudies buities darbais, diskusija, bet ir Norkaičiuose įrenginėjamą amatų centrą. Buvusiose vaikų darželio patalpose įrenginėjamos trejos dirbtuvės: virtuvė, medžio apdirbimo ir audimo.– Galėtų atvykti vaikų grupės, kolektyvai. Pavyzdžiui, būtume parengę kūčiukų kepimo programą –  lankytojai galėtų patys pasigaminti ir išsikepti kūčiukų. Arba kartu su mūsų darbuotoju dalyvauti kitose veiklose, – savo sumanymais dalinosi etnografė. Rinko Tauragės krašto dainas Mūsų pokalbį vėl pertraukė jos mobilusis telefonas. Skambino kolegė Gitana Venckaitienė, teiraudamasi, kur dėti etnografės paskolintas knygas apie liaudies dainas. Baigusi kalbėtis L.Kiltinavičienė paaiškino, jog G.Venckaitienė moko vaikus dainuoti lietuvių liaudies dainas. Kasmet ji ruošia vaikus vaikų folkloro konkursuio „Tramtatulis“. Šiemet vienas jos ugdytinis pateko į finalą – per penkerius metus, kaip sako enografė, nė vienam vaikui nebuvo pavykę patekti tarp konkurso laureatų.Pati L.Kiltinavičienė vadovauja dviem folkloro kolektyvams  – „Radastai“ ir „Jūrupei“. Neseniai jų padedama etnografė parengė du kompaktinius diskus su Tauragės krašto liaudies dainomis, juos finansavo Tauragės rajono vietos veiklos grupė. Dainas moteris surinko lankydama dainingus rajono kaimų senolius. Anot jos, Skiržemės kaime ji sutiko aštuoniasdešimtmetę močiutę Klemensiną Kaniauskienę, kuri jai padainavo apie 40 Tauragės krašto dainų. Iš viso etnografė užrašė 130 kūrinių. Viename kompaktiniame diske – autentiški senolių dainuojamų dainų įrašai, kitame – L.Kiltinavičienės vadovaujamų folkloro kolektyvų dainų įrašai.Etnografės galvoje verda šimtai kitų idėjų, kaip būtų galima išsaugoti ir ateities kartoms palikti kuo daugiau kultūros paveldo. Mažyte dalelyte ji dalijasi ir su jumis, mieli skaitytojai.