Dvi kūrybingos moterys – mama ir duktė

Taurų kaimo gyventoja Juozapa Pukelienė balandį atšventė devyniasdešimtąjį gimtadienį. Didžiausias jos pomėgis – nerti vąšeliu, pilnas didžiulis stalčius pridėtas servetėlių, takelių. Duktė Marija taip pat gimusi balandį, jai ką tik sukako penkiasdešimt metų. Reabilitacijos centro-mokyklos „Pušelė“ ikimokyklinukų mokytoja taip pat kuria įvairius dailius darbelius, bet didžiausias jos pomėgis – karpiniai. Įstaigoje, kurioje dirba, ji rengia nuolat veikiančias parodas. Prieš Velykas vieną sieną papuošė juodos su balta ir keleto spalvų karpiniai, „vitražiukai“, – kaip sako Marija.

Žinių sėmėsi ir amatų mokykloje

Kalbantis su garbaus amžiaus sulaukusia Juozapa per jubiliejų jai dovanotos gėlės dar buvo nenuvytusios. Į tradicinį klausimą tokiomis progomis – apie sveikatą devyniasdešimtmetė atsakė ne iš karto, o šiek tiek pagalvojusi. Galėjai pamanyti, kad ligas skaičiuoja.

– Gerai jaučiuosi, esu sveika, tik kartais blogai girdžiu, – patikino ji.

Juozapos Paulauskaitės-Pukelienės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ūkininkų Paulauskų šeimoje, kuri gyveno Papušynės kaime, augo aštuoni vaikai. Juozapos tėvas ir būsimasis vyras Antanas Pukelis buvo ištremti į Sibirą. Pas savo išrinktąjį laikinai buvo išvykusi ir Juozapa. Grįžę į Lietuvą su Marija ant rankų Pukeliai nelengvai kūrėsi Tauragės rajone. Daug ką, ko reikėjo namams, vaikams, vyrui ir jai pačiai, Juozapa pasidarydavo pati – audė, siuvo, mezgė, nėrė. Juozapa puošė ne tik savo šeimą, anksčiau ji siūdavo, siuvinėdavo mergaitėms išleistuvių sukneles. Ar beverta pridėti, kad ji visuomet buvo gera šeimininkė. Juozapa džiaugiasi, kad, baigusi pradinę mokyklą, dar turėjo galimybę mokytis mergaičių amatų mokyklose Tauragėje ir Panevėžyje. Amatų mokykloje ir sulapojo potraukis dailiems darbeliams, nors susidomėjimas gimė dar vaikystėje.

– Buvau vos dešimt metų perkopusi, kai nuėjusi pas siuvėją pamačiau, kaip nuostabiai ji neria specialia adata, – mena senolė.

Motinos kūryba už tūkstantį litų brangesnė

Duktė glėbiais nešė mamos kurtus įvairiausius darbus – austas lovatieses, siuvinėtas staltieses, ažūrines, lengvutes (iš vieno siūlelio) servetėles, takelius. Juozapos darbai išsaugoti nuo jaunų dienų. Apie vieną išskirtinio grožio mamos šilkiniais siūlais ant lininio audeklo siuvinėtą staltiesę Marija papasakojo tokią istorijėlę.

„Pušelėje“ motinos dienos proga buvo surengta Juozapos Pukelienės darbų paroda. Netikėtai atsirado pirkėja gražiajai mamos staltiesei.

– Aš pasakiau, kad ji neparduodama. Tada man buvo atsakyta, kad jeigu žinočiau siūlomą kainą, tai sutikčiau. Pasirodo už staltiesę buvo pasirengta mokėti šimtą litų. Bet ir už tūkstantį litų jos neparduotume! – karštai kalbėjo Marija, kuriai tai ne tik gražus daiktas, bet ir motinos kūryba, jos rankų šiluma.

Į kalbą įsiterpusi Juozapa tarė:

– Man žmonės sako: gražiai neri, nešk nėrinius į turgų parduoti. Kam man to reikia, verčiau žmonėms dovanoju – ir jiems, ir man džiaugsmas.

Paprašyta parodyti, ką dabar neria, Juozapa spyriojosi:

– Nepasisekė, nerodysiu.

Bet duktė atnešė nebaigtus mamos nėrinius pagalvės užvalkalams papuošti ir ją ėmė įtikinėti, kad išskalbus, išlyginus viskas būsią gerai. Ta proga jiedvi pasidalijo patirtimi apie savo darbų paslaptis. Pasirodo, siūlų galima ne tik nusipirkti, bet ir išsiardyti iš „Humanos“ parduotuvėje pirktų pigių megztinių. O gaminiams standinti tam tikslui parduodamos priemonės ar paprastas krakmolas netinka, jos naudoja lipalą.

Kaip etnografinėje sodyboje

Buvo laikas, kai iš namų kaip miesčioniškumo apraiškas gujome austas, megztas, nertas, siuvinėtas puošmenas. Kiek taip dingo nuostabių daiktų ir brangių atminimų. Dabar atsiranda žmonių, kurie bando kai ką sugrąžinti kaip to krašto vertybes.

Marija ir Juozapa daug ką išsaugojo. Apsilankęs jų sodyboje pasijunti panašiai kaip žemaičių etnografinėje sodyboje – siuvinėtos, nertos pagalvėlės, austos lovatiesės, pagalvių užvalkalai, paklodžių kraštai, patalynė puošti nėriniais, duris gaubia siuvinėtos lino užuolaidos, ant sienos – siuvinėti paveikslai, kilimėlis su kregždėmis. Net gėlynas ornamentais „išrašytas“. Ši sodyba nuo etnografinės skiriasi tuo, kad čia žmonės gyvena, joje kūrybingos praeities apraiškos suderintos su šiuolaikine buitimi.

Marija – taip pat kūrėja, bet namuose jos darbų – siuvinėtų, karpytų pamatysi nedaug, pastarieji nukeliauja į parodas, o kai kurie – megzti drabužiai skirti dėvėti. Prikalbinta atneša ir pačios kurtas sages parodyti.Paklausta, kaip ji sugeba sugalvoti ir padaryti tokius subtilius karpinius, Marija sako:

– Pasistengi ir iškerpi.

Ji pasakojo, kad karpiniais susidomėjo studijuodama Klaipėdoje, pamatė vienos studentės karpinius ir užsikrėtė šia kūrybos rūšimi. Ant kai kurių jos karpinių – kaligrafiškai išrašytos prie jų temos tinkančios eilėraščių eilutės. Marija pasiguodė, kad išmokti kaligrafiškai rašyti buvę daug sunkiau negu kurti karpinius.

Pagerbti ir išsaugoti

Marijos Pukelytės karpinius buvau mačiusi „Pušelėje“, o apie jos mamos Juozapos namuose saugomus „lobius“ sužinojau iš Taurų kultūrinio darbo organizatorės Danutės Norgailienės.

– Tokie kūrybingi žmonės – didžiausias mūsų turtas. Džiaugiuosi, kai jie sutinka tuo, ką turi sukaupę, pasidalyti su kitais – sutinka rengti darbų parodas, susitikti su jų lankytojais. Apie juos visus turiu padariusi aplankus, kad žinios išliktų ateities kartoms, – pasakojo Danutė, surengusi ir Juozapos bei Marijos darbų parodas.