Fotografuoti pamėgusi Monika ieško keistenybių

Ąžuolo ir gintaro kvapuose paskendusiame Moksleivių kūrybos centro hole pristatyta Monikos Lionaitės fotografijų paroda. Ji buvo eksponuojama tik vieną valandą – nuotraukos buvo demonstruojamos vaizdo projektoriumi. Jaunos kūrėjos įamžinti vaizdai laukia savo dienos, kai bus eksponuojami miesto šventės proga, o Monika apie fotoobjektyvo užfiksuojamas keistenybes ir grožius sutiko papasakoti dabar.
– Tavo paroda sudaryta iš 7 ciklų. Esi įamžinusi metalo, ledo detalių, ugnį, gamtos vaizdų, architektūrinius statinius, žmones, gausu fotografijų, kuriose sunkiai suprasi ką fotografavai. Kurio ciklo fotografijomis didžiuojiesi labiausiai?– Mėgaujuosi kiekviena savo padaryta fotografija, kurią pristatau platesnei visuomenės daliai. Na, o labiausiai mane džiugina ugnies šokis bei abstrakcijos. Jose nėra ribų ir suvaržymų. Tai teikia minčių ir idėjų laisvės pojūtį. Man patinka tokios keistos nuotraukos, pavyzdžiui, žmogus virš vandens, o vaizdas perteiktas taip, kad žiūrovas nesuprastų – paniręs jis ar ne.– Parodą pavadinai „Ieškojimai“. Pristatydama sakei, jog parodos esmė – ne vien tavo pačios, bet ir žiūrovų ieškojimai. Kurios tavo fotografijos iškalbingiausios ir, kaip manai, ką atrado tavo kritikai ir gerbėjai?– Kritikai? Greičiausiai jie atrado taisyklių nelabai paisančią fotografę. Gerbėjai – gal naują minčių gaivinimo šaltinį. Tiesą pasakius, gyvas bendravimas su jais mane paskatino imtis tolimesnių veiksmų – galbūt netrukus sulauksite dar vienos kitokio pobūdžio parodos.– Žinau, jog fotografai linkę sureikšminti savo darbo įrankius. Nenaudotą „Zenit“ (tokie buvo gaminami SSSR) tau padovanojo tavo draugas. Tau jis labai brangus. Sakyk, kokia nauda iš tokios „senienos“?– (Nusikvatoja). Seniena? Nepasakyčiau. Jo būklė ideali – dar gali užuosti gamyklos, kurioje jis buvo sukurtas, kvapą! Nesu linkusi prisirišti prie vieno įrankio. Tai puikiai galėtų patvirtinti mano kolegos fakyrai. Naudodamasi įvairesniais įrankiais randu daugiau idėjų ir minčių, kaip ir ką galėčiau perteikti, apjungti. Tie patys principai tinka tiek ugnies šokio menui, tiek fotografijai, kurioje įvairovė – privalumas.– Savo „arsenale“ turi juostinį bei veidrodinį „Canon’us“. Kiek mėnesių nevalgei mokyklos valgykloje, kad sutaupytum šiems fotoaparatams?– Aš nebevalgau. Valgykloje. Juokauju. O jeigu rimtai, šeima, artimieji bei draugai, matydami mano entuziazmą, man mielai parūpino įrankius, kad kurčiau ir reikščiausi nevaržomai. Žinoma, esu jiems už tai labai dėkinga.– Vienose tavo fotografijose atsispindi tavo pomėgiai, turiu omenyje fakyrų grupės „Fogo“, kuriai priklausai ir tu, pasirodymus, kitose – aplinka (pavyzdžiui, tavo mėgiamos kelionės su šeima po Švediją). Sakyk, ar aplinka ir veikla stimuliuoja fotografą ir įkvepia fotografuoti, ar geras fotografas, tavo manymu, visur atranda gerų kadrų?– Geras klausimas. Vertas diskusijos. Iš savo pozicijos teigiu, kad tai priklauso nuo fotografo. Jei fotografas ryžtingai pasiruošęs savo „medžioklei“ , vertingas laimikis – kadras – 96% garantuotas.– „Versmėje“ mokaisi pagal tarptautinio bakalaureato programą, kartais mokykloje praleidi vos ne visą darbo dieną, grįžusi ruoši namų darbus. Dar priklausai rajono moksleivių organizacijai „Asorti“ bei fakyrų grupei „Fogo“. Kada tu fotografuoji?– Kai kyla nenumaldomas noras sukurti ką nors pribloškiančio. Ar tiesiog prasiblaškyti nuo pareigų ir „deadlainų“ (galutinių terminų). Deja, nesu monotoniją mėgstantis asmuo, mintimis nuplaukiu į savus kraštus ar ateities vizijas. Veiksmas, naujovės mane žavi ir yra būtinos, kad kokybiškai leisčiau laiką. Kaip ir ši paroda – man tai naujovė, kuri žavi ir, manau, teikia naudos ir visuomenei.– Tu fotografuoji daiktus, žmones, kraštovaizdžius. Vienos nuotraukos kelia daugiau emocijų, kitos – mažiau. Monika, jei tau būtų leista padaryti vieną vienintelį kadrą, kuris turėtų įrodyti, jog mus supantis pasaulis yra nuostabus, ką fotografuotum?– Paskutinis kadras – lyg paskutinė kulka (šypsosi) ? Fotografuočiau šypseną. Žmogaus šypseną.