Globojančią ranką jau jaučia ir Tauragės benamiai gyvūnai

Miesto gatvėse juos matome kasdien: besibūriuojančius, prabėgančius pro šalį, kaulijančius gardaus kąsnio prie parduotuvių ar po daugiabučių namų balkonais, besišildančius ant automobilių variklių dangčių. Lietuvoje valkataujančių gyvūnų buvo visada, tad tokie vaizdai tapo neatsiejama miestietiško gyvenimo dalimi ir nieko nebešokiruoja. Bet ar taip turėtų būti? Kas už tai atsakingas?
– Humaniškoje visuomenėje žmonės neturėtų likti abejingi silpnesniems, juk gyvūnai nemoka prašyti pagalbos, – sakė Viktorija Naujokaitė, kuri ėmėsi iniciatyvos tęsti savanoriškais pagrindais veikiančios gyvūnų globos organizacijos „Lesė“ veiklą Tauragėje.Sąlygos nedžiugina„Lesė“ įkurta 2007 m., kai benamių gyvūnų populiaciją Lietuvoje kontroliavo savivaldybių išlaikomos karantino įstaigos, kuriose iki 90 proc. gyvūnų buvo tiesiog užmigdomi. Šios organizacijos savanoriai elgiasi kitaip – pagautą beglobį sterilizuoja ir globoja savo namuose ar prieglaudose tol, kol randami nauji šeimininkai. Gyvendama Vilniuje, Viktorija greitai įsitraukė į „Lesės“ veiklą – vienu metu bute glaudė net 6 kates ir 2 šunis. Grįžus į Tauragę noras padėti beglobiams gyvūnams niekur nedingo. Šiuo metu „Lesės“ Tauragės skyrius gelbsti kates iš Jurbarko komunalinio ūkio (šioje įstaigoje beglobiai gyvūnai laukia savo užmigdymo valandos, tad pagalbos ranka pirmiausiai tiesiama jiems), Kauno skyriaus atstovai išsiveža iš ten šunis. Tauragėje karantino įstaigos nėra, tad ir tokios gelbėjimo skubos nėra. Savanoriai patys gamina gyvūnų laikymui skirtus narvus, veterinarė Ligita Patašienė bendradarbiauja gydydama ir sterilizuodama beglobius, o Moksleivių kūrybos centro administracija leidžia savo patalpose suorganizuoti kokį renginį. Pasak Viktorijos, organizacija vis dar ieško patalpų, kuriose galėtų glaustis benamiai keturkojai. Daugumai idėjų įgyvendinti trūksta lėšų ar savanorių, todėl kviečiami visi, galintys paaukoti ar kitaip prisidėti gelbstint mažuosius mūsų draugus.Užmigdymui – ne, sterilizacijai – taipPačios Viktorijos namuose – dvi nuostabios kalytės: iš Vilniaus sanitarinės tarnybos „Grinda“ išgelbėta marmurinė dogė Tekila ir pirmiesiems šeimininkams tapusi nereikalinga mišrūnė Tera. Pasak gyvūnų fėjos Viktorijos, žmonės turėtų imti globoti gyvūnus iš prieglaudų, o ne pirkti veislinius. Pirkdami augintinį, ir toliau skatiname beglobių žudynes, palaikome veisimo verslą, o gyvūnų Lietuvoje ir taip jau begalė. Be to, beveik visi „Lesės“ globojami gyvūnai – sterilizuoti ir paskiepyti, tad norintiems pasiimti gyvūną iš prieglaudos tuo rūpintis nebeteks. O jei kuriam keturkojui dar nebus spėta atlikti šios procedūros, naujajam šeimininkui bus suteikta nuolaida. Be to, jis gaus ir vienos zooprekių parduotuvės nuolaidų kortelę.– Svarbiausia keisti požiūrį: užmigdymas – ne išsigelbėjimas, išsigelbėjimas – sterilizacija. Sterilizuotą gyvūną galima pažinti iš nukirpto ausies kraštelio. Toks ženklinimas – specialios programos dalis. Ypač skaudu, kai užmigdyti atvežami seni, paprasčiausius sąnarių skausmus kenčiantys gyvūnai. Juk mes savo senelių nevežame į kapines vos tik jiems kas suskausta. Požiūris privalo keistis: gyvūnas – ne daiktas, – svarbiausius šios savanoriškos veiklos tikslus atskleidė Viktorija.Didžiausia merginos svajonė – kada nors įkurti prieglaudą, skirtą visiems išgelbėtiems gyvūnams. Joje glaustųsi ne tik šunys ir katės, bet ir, tarkim, nuo atsidūrimo ant vaišių stalo išgelbėta višta ar kiaulaitė.Sektini pavyzdžiaiIšsivysčiusios šalys beglobių gyvūnų problemas sprendžia įvairiausiais būdais. Ieškoti pavyzdžių toli nereikia. Tarkime, kaimyninės Latvijos daugiabučių namų kiemuose apsistojusius benamius gyvūnus bendromis pastangomis turi prižiūrėti visa to namo bendrija. Prancūzijoje už vieną globojamą benamį šunį ar katę mokama net 70 eurų per mėnesį. Skandinavijoje ir Jungtinėje Karalystėje iš viso nepamatysi valkataujančių keturkojų (tai pasiekta sterilizacijos pagalba), ten net pasiutligės viruso nėra. Norint įsivežti savo augintinį į šias šalis tenka praeiti ilgą procedūrų kelią. Lenkijoje sugriežtintos kiemsargių šunų laikymo taisyklės – kas 12 valandų privaloma augintinį atlaisvinti nuo grandinės ir pavedžioti, o pati grandinė negali būti trumpesnė nei 3 metrai. Daugelyje šalių egzistuoja šunų kapinės, o Jungtinėse Amerikos Valstijose puikiai veikia gyvūnų policija – propaguojantieji žiaurų elgesį su gyvūnais ar jų neprižiūrintieji greitai atsiduria už grotų.