Graži Rojaus paukščio plunksnelė

Iš pradžių į redaktorės pasiūlytą temą žiūrėjau kiek skeptiškai. Maniau, kad pagal jos išgirstą rojaus paukščio klyksmą surasti šio gražuolio buveinę bus ne mano noselei. Povas – vienas didžiausių ir puošniausių  paukščių, simbolizuojančių archajišką dvarų prabangą. Niekada jo  nematęs gal ir gali apstulbti, ypač nuo pavojų skelbiančio paukščio balso.
Kainuoja tūkstančius  Panašu, kad nei Tauragės aukštuomenės pilaitėse, nei ant Jūros kranto stovinčiuose dvareliuose, nei  gamtos išminčių prieglaudoje – kolektyviniuose soduose  povas nėra populiarus paukštis. Net sendaikčių turgelyje ne visuomet rasite plunksną, nors ten įvairiausių buities puošybos elementų iki valiai, netgi iš užsienio. Kai neturime net plunksnos, o tik tyruose šaukiančio povo balsą, informacijos tenka ieškoti žinynuose. Apie dekoratyvinių paukščių augintojus žinome ne kažin kiek. Vienu metu Lietuvos putpelių ir naminių paukščių draugijoje tebuvo vos 40 narių, kurie augino ne tik dedekles vištas,  kalakutus, bet savo sodybose veisė medžioklinius ar neįprastus, tik pasigrožėjimui skirtus paukščius. Kai kurie šių entuziastų puoselėjami paukščiai (muskusinės antys, žąsys, šilkinės vištaitės, fazanai, pentergos, stručiai) kainuoja tūkstančius litų ir įsigyjami užsienio šalyse. Povas – egzotiškas paukštis Tikroji povo tėvynė – Indija. Patinas ypač gražus. Uodegos šleifas siekia 100–150 cm. Jis moka išskleisti uodegą ratu, kai asistuoja patelėms. Uodega parodo jaunikliams, kas čia stipriausias ir gražiausias. Povo uodega daro įspūdį ne vien gyvūnams, bet ir žmogui. Ant galvos – maža plunksnų karūnėlė. Galva palyginti su visu kūnu labai maža, žydros spalvos, pereinančios į žalią. Povai ant žemės ieško vaisių, grūdų, kirminų, vabzdžių ir jais minta. Laukiniai povai labai baikštūs. Jie gyvena miškuose, džiunglėse, mėgsta krūmus, medžiais apaugusias kalvotas vietas, kad būtų kur pasislėpti nuo priešų. Dieną povai vaikšto žeme, nakčia jie miega medžiuose. Patinas, nors ir turi iš pirmo žvilgsnio nepatogią 150 cm uodegą-vėduoklę, sugeba neįtikėtinai greitai pakilti ir ieškoti prieglobsčio krūmuose ar medžiuose. Indijoje povai nuo seno laikomi šventais paukščiais. 1963 m. jie buvo paskelbti nacionaliniu paukščiu ir jų medžioklė uždrausta. Pietų Azijoje mėgstama povus laikyti kaip naminius paukščius, ir ne vien dėl jų grožio, bet ir todėl, kad jie lesa gyvates (pvz. jaunas kobras). Be to, tai labai budrūs paukščiai, turintys gerą regėjimą ir klausą. Jie savo šaižiu ir kraupiu klyksmu įspėja apie pavojų. Perėjimo metu patinas gyvena su 3–5 patelėm. Kiekviena patelė padeda 5–7 kiaušinius. Patelės kuklios išvaizdos. Povai pas mus nėra naujiena. Šie priežiūrai nereiklūs paukščiai – tikra parkų ir kaimo turizmo sodybų puošmena. Pagal savo gyvenimo būdą daugiau vaikštinėja nei skraido. Ieškojimas ir  atsitiktinumas Šįkart padėjo atsitiktinumas. Povų šeimynėlę pavyko aptikti Pagėgių savivaldybės Šakininkų kaime. Į jauno ūkininko Donato Kuskio kiemą atvedė visai kiti reikalai. Norėjome pasmalsauti, kaip jaunam vyrui sekasi šienapjūtė. Prieš kelerius metus Donatas ir Sandra Kuskiai pradėjo kurtis nuosavame ūkyje šalia buvusio Šakininkų šieno miltų agregato, netgi mėgino atgaivinti šieno miltų gamybą. Mus pasitiko kiemo augančiuose medžiuose net du gandriukų pilni gandralizdžiai.  Panašu, kad Kuskiams jie vaikus neša. Čia pat namuose du sūnūs jau lanko mamos Sandros darželį. Kol laukėme iš Nemuno lankų sugrįžtančio Donato, šeimininkė sutiko šiek tiek papasakoti apie aptvare vaikštinėjančius povus.– Povus dovanojo Donato mama. Mes povus auginame savo malonumui, kad būtų gražu. Pelno iš paukščių  nesitikim gauti. Kaip kiekvienas pomėgis, taip ir šis reikalauja bent minimalių žinių. Užaugę paukščiai nėra labai lepūs. Jie lesa tą patį, ką ir vištos. Tačiau povai išskirtini tuo, kad jie žiemą vasarą gyvena lauke. Šie paukščiai miega tik medžiuose. Labai retais atvejais kada sutupia į tvartą. Prie tvarto ar voljero juos reikia ilgai pratinti. Norint auginti povus geriausia, kad sodyboje būtų didelių medžių, nes juose paukščiai miega. O esant pavojui tuose pačiuose medžiuose ar ant stogų skrenda pasislėpti. Šie paukščiai pamatę bet ką, kas jiems nepažįstama, apie tai šeimininkams praneša klykdami aštriu ir šaižiu balsu, – pasakojo šeimininkė.Kadangi teiravomės, ar šie paukščiai moka ir gali skraidyti, tai, šiek tiek pamąsčiusi, šeimininkė pasakė, kad jie gali skristi, tačiau įveikia tik labai trumpas distancijas. Užskristi ant šakos, ant medžio dar nereiškia skraidyti. Jie mieliau vaikščioja žeme ir pakyla tik tada, jei tai būtina. Didžiausią pavojų šiame kieme gyvenantiems povams kelia lapės. Dėl šio pavojaus paukščiams reikėjo įrengti tinklinį voljerą. Yra ir kita priežastis. Patelės kiaušinius gali dėti laukuose,  norėdamos, kad niekas nerastų, kas tuomet jas sugaudys? Per metus povo patelės padeda penkis–šešis kiaušinius. Povė subręsta ir pradeda perėti būdama trejų metų. Ką tik išsiritę poviukai reikalauja ypatingos priežiūros.  Anksčiau buvo prabangos valgis Povams uodega užauga tik trečiaisiais gyvenimo metais. Rudenį visos ilgos povo uodegos plunksnos pabyra ant žemės. Nukritusias povo plunksnas reikia nedelsiant surinkti, kad išliktų sveikos. Povai jas tuojau pat sumindžioja, suplėšo snapais. Kodėl jie taip daro, poniai Sandrai atsakymo į šį klausimą skaitytoje literatūroje nepavyko aptikti. Egzistuoja prietaras, kad šeimininkai negali rinkti povų plunksnų, tačiau ponia Sandra jas surenka. Žiūrint į kašmyro šilku šlamančią povo uodegą buvo nuodėminga klausti apie uodegos savininko tinkamumą maistui. Bet ar žurnalistas nėra vartotojiškos visuomenės narys? Kas būdinga visuomenei, tas nesvetima ir plunksnagraužiui. Povo mėsą valgyti – prabanga. Vienerių metų jauniklis kainuoja apie 200 litų. Jaunas pateles galima nupirkti kiek pigiau. Internetinėse skelbimų svetainėse skelbiama, kad suaugusį patiną, turintį gražiąją uodegą, ir dvi pateles galima nusipirkti už 600 Lt. Yra žinių, kad Kaune už suaugusį povą pirkėjai nepagailėjo pusantro tūkstančio litų.  Argi koks nors mūsų krašto kontrabandos karalius leisis į tokias smulkmenas? Žinoma, kad ne. Tačiau jeigu vis dėl to kils toks noras suvalgyti povą, kaip naujųjų lietuvių kulinarinio paveldo objektą siūlome tamstoms užsirašyti smetoniškoje knygelėje aptiktą receptą. Kaip sakoma, po saule nieko naujo (kalba ir stilius netaisyti): „Nutaisius jauną povą, reikia ištrinti druska, angliškais pipirais ir grūsta kalendra, prikimšti džiovintais slyvais ir užsiūti. Galima daryti ir tokie kimšalai, kaip kalakutui: dėti rojaus obuoliukai sumaišius su džiuvėsiais; apdėti lašiniais, apvynioti poperiu, nutepti sviestu ir apkepinti, laistant sviestu per poperį, saugojant, kad nuo liepsnos neužsidegtų. Povas dėl atmainos galima kepti juodbliūdyje, laistant sviestu ar smetona. Povas galimas apdėti keptais baravykais, arba rojaus obuoliukais“.Skanaus nelinkime. Tikėkimės, kad gražiųjų ponios Sandros bičiulių niekas nesuvalgys.