Gyvenimo ritmui diriguoja pati

Vijurko pagreičiu gyvenanti Onutė Biknerienė tauragiškiams pažįstama ir kaip mokytoja, ir kaip aktorė, ir kaip šokėja, ir kaip keliautoja, ir kaip labai geras, malonus žmogus. ,,Geras kamuolinis žaibas. Su ja niekada nebūna nuobodu“, – taip ją apibūdina mokytoja, kolegė Jolanta. Kiek Onutei metų, neverta spėlioti – jos veide tarsi parašyta, kad metai jai neegzistuoja. Nesvarbu, kad ji yra močiutė, kad baigė savo darbo „kadenciją“ su mokiniais, kad kalendoriniai metai negrįžtamai žingsniuoja į priekį, – ji spėja į taktą su kur kas jaunesniais už save. Dabar O.Biknerienė gyvena tik sau, be įsipareigojimų.
Iš gausios šeimos liko viena Onutė Juozefa Biknerienė gimė Tauragės rajone kiek daugiau nei prieš šešias dešimtis metų namų šeimininkės ir Kunigiškių apylinkės pirmininko šeimoje. Buvo aštuntas vaikas – jauniausia ir, regis, mylimiausia. Mamos garbei tėvas Onutei padovanojo jos vardą. Turėjo keturis brolius ir dvi seseris, kurie nuo mažų dienų mėgo šokti ir dainuoti. Pašnekovė pamena, kad broliai ir seserys, mergaitei dar nepradėjus lankyti mokyklos, Onutę jau išmokė šokti polką ir valsą.Gyvenimas Onutei buvo negailestingas. Pokario metais buvo nužudytas jos tėvas. Šiandien ji neturi nė mamos, nė vieno brolio ir nė vienos sesers. Liko vienui viena iš gausios Norušių šeimos.Ištekėjusi už gydytojo Vytauto Onutė išvyko gyventi į Molėtus. Po 15 metų abu grįžo į Tauragę. Mokinių akyse įžvelgia sielą O.Biknerienė ilgus metus dirbo Tauragės rajono mokyklose, Jovarų vidurinėje, vėliau – pagrindinėje mokykloje. Šiuo metu O.Biknerienė dirba „Aušros“ vidurinėje mokykloje.– Visų pirma kalbant apie mokinius noriu pastebėti, kad jie yra ne mano darbo įrankiai, o žmonės. Aš kiekvieno jų akyse įžvelgiu sielą, – patikina rašinio herojė.Mokiniai apie ją taip pat atsiliepia itin gražiai. Štai Romantė Šarpnickaitė, kurią ne vienerius metus lietuvių kalbos ir literatūros Jovarų mokykloje mokė pedagogė, sako:– Onutė Biknerienė buvo mano lietuvių kalbos mokytoja, humoro grupės „Trikampiukas“ vadovė. Patys geriausi įspūdžiai apie ją – iš meninio skaitymo repeticijų. Kartais pykdavau, kai mokytoja bardavo dėl padarytų klaidų, bet dabar suprantu, kad tai nebuvo veltui. Šios mokytojos dėka daug ko išmokau. Jos entuziazmas, optimizmas, trykštanti energija parodė, kad reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Visuomenininkė nuo mažų dienų O.Biknerienė pamena, kad su visuomenine veikla susipažino dar būdama visai mažutė, kuomet tėvelis ją kartu nešdavosi į apylinkės susirinkimus. Tai prisimindama pagalvojo, jog juokingai turėjo atrodyti, kai pirmininkas, ant rankų laikydamas savo dukrelę, čiulpiančią pirštą ir garsiai reiškiančią savo teises, rėždavo kalbas.Mokėsi Onutė tuometinėje Tauragės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Disciplinos jai patiko visos, ypač chemija. Nuo pirmos klasės buvo skaitovė, šoko, dainavo, sportavo, mėgo krepšinį. Pamena, kaip krosą bėgo net respublikinėse varžybose. Mokyklos metus O.Biknerienė prisimena su malonumu:– Smagu buvo. Buvau pioniere, komjaunuole. Sutariau tiek su mokytojais, tiek su bendraklasiais. Šokau, dainavau, vadovavau kultūriniam darbui. Mylėjau mane supusius žmones, manau, kad jie mylėjo ir mane. Mokykla man – šviesiausias ir gražiausias prisiminimas. Talentai ir pomėgiai, lydintys iki šiol Jau nuo septintos klasės Onutė pateko į Liaudies teatro aktorės Nijolės Paulauskaitės ir teatro režisieriaus Juozo Grigo rankas. Jie išmokė skaitymo meno, nugalėti scenos baimę. Pirmas jaunos mergaitės pasirodymas buvo montažas, skirtas Moters dienai. Pirmas pasirodymas teatro scenoje – tarnaitės vaidmuo J.Grigo pagal B.Brechtą pastatytame spektaklyje „Baimė ir neviltis trečiajame reiche“. Vaidino Onutė ir Akademinio dramos teatro scenoje. Iš viso suvaidino apie 20 vaidmenų režisuojant minėtam ir kitiems režisieriams: Genovaitei Urmonaitei, Vilmantui Tamoševičiui, Rimai Diksienei, Algimai Juščiuvienei. Dabar moteris vaidina Tauragės liaudies teatre, „Mažojoje scenoje“. Šiandien Onutė savęs neįpareigoja vaidybai. Jei, sako, patinka vaidmuo ir tinka aktorė režisieriui, tai gali vaidinti, jei ne, niekas jos neprikalbins to daryti. O.Biknerienė sovietmečiu buvo visų tų metų šventinių demonstracijų, iškilmingų minėjimų, įvairių švenčių diktorė.Mergaitė šoko vos tik išmokusi vaikščioti, paskui – mokykloje, ją pabaigusi – dainų ir šokių ansamblyje „Jūra“, pati ilgą laiką dirbo šokių mokytoja. Ir dabar per įvairius pobūvius, vakarėlius, šventes nuolat sukasi ant parketo. Kartais moteris šoka ir „Vėjavos“ tautinių šokių kolektyve. Šiandien gyvena tik sau Onutė labai mėgsta keliauti. Jau yra aplankiusi Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Italiją, Austriją, Alpes. Dabar, sako, kalnais nebesikarstanti, bet labai mėgsta pažintines ir poilsines keliones. Paskutiniu metu moteris atrado Egiptą, Izraelį, svajoja nuvykti ir prie Atlanto vandenyno. Į Vokietiją O.Biknerienė vyksta kas pusmetį – ten gyvena jos dukra ir vaikaičiai Julijus ir Padijus. Anūkai, kaip ir močiutė, taip pat gabūs: mažasis lanko pramoginius šokius, vyresnėlis labiau domisi tiksliaisiais mokslais.