Į žvejybą – kaip į darbą

Koks bebūtų metų laikas, jei tik leidžia oro sąlygos, vos prašvitus pagyvenęs žmogus iš Žalgirių mikrorajono, pasiramsčiuodamas ramentu, nešinas meškerėmis, sulankstoma kėdute ir nedideliu maišeliu, keliauja prie tvenkinių, kuriuos aplinkiniai vadina Zumpe. Po keleto valandų grįžta namo ne tuščiomis – maišelyje guli bent keletas žuveliokų. Aštuoniasdešimt ketverių Juozapas Sidauga, sukaupęs pusės amžiaus meškeriotojo patirtį, dabar tik iki Zumpės pajėgia nukeliauti. Iki prieš penketą metų įvykusios avarijos, kai jį, važiuojantį dviračiu iš žvejybos, sankryžoje netoli namų užkliudė automobilis ir sunkiai sužeidė, meškeres mirkydavo ne tik rajono žuvingiausiuose vandenyse.
Gardžiausi – virtiniai su žuvimi Paprašytas pasidalyti pusės amžiaus meškeriotojo patirtimi, Juozapas atsakė:– Aš tik šiaip laiką prie vandens leidžiu, o sūnus Eugenijus – didelis žvejys mėgėjas, toliau nuvažiuoja, daugiau ir geresnių žuvų pagauna, dalyvauja žvejų mėgėjų būrelio „Gramzas“ veikloje. Iš įvairaus rango varžybų yra parsivežęs vertingų trofėjų.Juozapas pasakojo, kaip gal poros metukų sūnelis mokėsi žvejoti: kabliuku užkabindavo tėvo parneštas ir į kibirą su vandeniu sumestas žuvis ir perdėdavo į kitą kibirą.– Dabar jis bedarbis, turi laiko žvejoti, – su liūdesio gaidele balse taria Juozapas, bet skųstis jis nepratęs, netrukus kalbą nukreipia apie gardumynus, kuriuos moka pagaminti iš žuvies. Juozapas žuvį valo ir paruošia pats, nes taip esą dera elgtis tikram žvejui – laimikio dorojimu nevarginti žmonos, o patiekalais džiuginti šeimą. Jam pats gardžiausias valgis – virtiniai su žuvimi. Esą Pakruojo krašte, iš kur jis kilęs, labiausiai mėgstamas ir gerbiamas valgis – virtiniai su įvairiausiais įdarais: žalia ar virta mėsa, varške, mėlynėmis, bulvių koše, o jis sugalvojęs į tešlą įvynioti žuvies faršą. Viską moka pats: žuvį kepa, verda, iš jos gamina kotletus, konservus, virtinius. Jų šaldymo kameroje nuolat rasi. Ten yra ir to, kas nelabai patinka Petronėlei, Juozapo žmonai, – virtų kviečių. Taip paruošti grūdai reikalingi žuvims privilioti.– Paberi į vandenį saują kitą, žuvys atplaukia užkąsti. Nepastebi, kad kai kurie grūdai ant meškerės kabliuko užmauti, ir praryja. Esu naudojęs įvairius masalus – gyvas žuvytes, sliekus. Kai kuriuos pats gaminau: viriau žirnius, kviečius, mėsmale maliau duoną, maišiau tešlą, iš bulvių ir manų kruopų gaminau kukulius. Galiausiai apsistojau prie virtų kviečių. Jie nebrangūs – pusė lito už kilogramą, greitai paruošiami, įmesti į vandenį neištyžta kaip tešla, juos patogu iš anksto pasiruošti – išsiverdu keletą porcijų, pasidedu į šaldymo kamerą, susiruošiu žvejoti, belieka pasiimti, – pasakojo Juozapas.Kiekvienas žvejas ne tik vis kitaip ir kitokį masalą ruošia, bet ir kitokią žuvienę verda, pavyzdžiui, į stalą paduodamas vien sultinys, kuriame keletą kartų virė didesnis kiekis žuvies, deda bulvių, makaronų, agurkų. Tačiau Juozapui skaniausia žuvienė, virta pagal jo receptą. Pirmiausia nuvalytas smulkesnes žuvytes jis verda suvyniotas į medžiagos skiautę, jas išgriebęs įdeda geresnės, stambesnės žuvies. Įdeda bulvių, truputį ryžių, prieskonių. Sriubą pagardina grietine ar sviestu. Po krizės bernavo Tėviškėje nebuvo nei kur, nei kada žvejoti, su meškere Juozapas susidraugavo jau suaugęs. Mokydamasis Vilniuje kartą su mokslo draugais poilsiavo prie Baltijos jūros ties Suomijos įlanka.– Ten juokaudami su draugais buvome įsteigę žvejų artelę, – mena Juozapas.Juozapas buvo dar piemenukas, kai Sidaugų šeimai su trimis vaikais teko palikti tėvų namus – bankas už negrąžintą paskolą atėmė 36 hektarų ūkį.– Dabar nereikia taip baimintis krizės, jos būta ir anksčiau. Laisvos Lietuvos laikais bankai prasiskolinusius žemdirbius nuvarydavo nuo žemės, atimdavo ūkius. 1920–1930 metais buvo didelis pakilimas. Tėvas augino linų, veisė arklius. Viskas gerai sekėsi, todėl, norėdamas įsigyti geresnių žemės ūkio padargų, iš Žemės banko paėmė 10 tūkstančių litų paskolą. 1930-aisiais prasidėjo krizė, krito kainos. Arklių niekas nebepirko. Už menką arklį niekas nė penkių litų nebeduodavo. Būdavo, kad po turgaus šeimininkas tokį į laukus pavarydavo ir palikdavo. Tėvas nebeįstengė mokėti palūkanų, grąžinti skolos, likome be nieko. Mama jau buvo mirusi, mes, trys vaikai, išėjome į platųjį pasaulį. Tėvas dar bandė suktis išsinuomojęs žemės, bet neilgai tegyveno. Man pasisekė, turėjau gerus šeimininkus – buvusį kariškį ir mokytoją. Jie su manimi elgėsi žmoniškai, turėjo daug knygų, kurias skaitydamas praplėčiau savo akiratį, – mena Juozapas.Besibaigiant Antrajam pasauliniam karui jį dar spėjo į armiją paimti, tačiau mūšiuose dalyvauti Juozapui neteko. Po armijos mokėsi Vilniuje, keletą dešimtmečių dirbo komjaunimo tarybinį darbą įvairiose Lietuvos vietose. Tuščiomis negrįžta Atkaklų žveją Juozapą Sidaugą anksčiau aplinkiniai pravardžiuodavo Ešeriniu. Kodėl?– Ne todėl, kad šias žuvis labiausiai mėgstu, o dėl to, kad žiemą dienas leisdavau ant Jūros užtvankos ledo. Dabar aš jau nebe Ešerinis, iki Jūros nueiti man per toli, per sunku kur nors nuvažiuoti, nusėdau prie Zumpės, o kadaise motociklu nulėkdavau prie tolimesnių upių, ežerų, – teigė Juozapas.Pasak jo, Zumpėje dar galima pagauti žuvų, tad retai kada namo pareina tuščiomis. Anksčiau daug įvairiausių žuvų pagaudavo Šešuvyje, Jūroje. Dabar Zumpėje gali užkibti karosų, ešerių, šapalų, kuojų, lydekų, lynų. Dažniausias laimikis – nedidelės kuojos ir ešeriai.– Sūnus – aistringas žvejas, o kaip kiti šeimos nariai? – paklausiau.– Kai buvome jauni, buvau nusivedęs žmoną, bet ji nesusirgo šia neišgydoma liga. Ant mano kabliuko neužkibo ir duktė Asta. Šiek tiek žvejoti mėgsta tik vienas iš dviejų mano anūkų – Žilvinas, – sakė Juozapas.– O žmona ar nepyksta, kad dienų dienas leidžiate prie vandens telkinių?– O ko jai pykti? Grįžtu pailsėjęs, geros nuotaikos, žuvų parnešu. Ar geriau būtų, kad namuose surūgęs sėdėčiau?– Jūsų amžius gana garbingas – įpusėjote devintą dešimtį, ar žiemą žvejodamas neperšąlate?– Žvejojant ant ledo neįmanoma sušalti, nes tenka išgręžti keliasdešimt ekečių. Meškeriojimas – ne tik geros nuotaikos, bet ir geros sveikatos šaltinis, – tikino J.Sidauga.Jis apgailestauja, kad sumažėjo meškeriotojų: seni išmirė arba nebeturi jėgų tuo užsiimti, o vaikų, jaunimo šis nuostabus užsiėmimas nebevilioja, jie tupi prie kompiuterių, važinėjasi motoroleriais, motociklais, mopedais. Žmonių ryšys su gamta silpsta.