Laura Marozienė – gimusi scenai

Pirmasis įspūdis išvydus Laurą jos nepažįstantiems atrodo klaidingas. Jauna, simpatiška, gležnutė moteris, spaudžianti prie savęs kaip du vandens lašai į pačią panašų sūnelį Augustėlį, tarsi paskęsta minioje. Nemėgstanti išskirtinio dėmesio, liaupsių, reklamos, bet be galo mylinti viešą savo darbą Laura Marozienė toli gražu nėra pilka pelytė. Ji – moteris, dalyvavusi ne viename grandioziniame projekte ne tik Tauragėje, bet ir šalyje, mielai kviečiama surengti įvairias šventes, įvairiausių profesijų žmonių, žvėrelių personažais linksminti vaikų, suaugusiųjų netikėčiausių susibūrimų metu. O jei trumpai, ji – režisierė, scenaristė, aktorė, renginių vedėja, gabi moteris, kuri vos spėja ten, kur yra laukiama su įgimtuoju talentu tarnauti scenai, žmonėms.
Artimas pasakų pasaulis Gimė mažoji Laurutė Tauragėje mokytojos ir muzikanto šeimoje. Buvo pirmas vaikas, o vėliau tėveliai jai padovanojo broliuką ir sesutę. Mokėsi Laura tuometinėje „Aušros“ vidurinėje mokykloje, po jos – Vilniaus konservatorijoje, kurią baigusi įgijo laisvalaikio ir pramogų organizatorės specialybę. Dar visai mažutei mergaitei patikdavo, kai mamytė skaitydavo jai pasakas. Taip formavosi Laurutės vaizduotė, ji mintyse gyvendavo pasakų personažų „kailyje“, pati kurdavo nesamus herojus. Mokykloje vaidino teatro būrelyje, kuriam vadovavo mama. Taigi, nuo ankstyvos vaikystės suprato, kad jos gyvenimas bus susietas su scena, tad ilgai nesiknaisiojo po savo dar neišugdytus talentus. Besimokydama įsitikino, kad nieko kito labiau nesugebės veikti užaugusi, kaip dirbti organizacinį darbą pramogų versle, vesti renginius, vaidinti. Tad savo prigimčiai neprieštaravo.Pabaigusi mokslus konservatorijoje, kurį laiką Laura dirbo Vilniuje, renginių organizavimo firmoje. Važinėjo po visą Lietuvą su pačios parašytų scenarijų režisuotais renginiais. Meilė sugrąžino į Tauragę Dar mokykloje susipažinusi su savo būsimuoju vyru Dovydu, 2004 metais ištekėjo. Šeimai gimė sūnus Augustas. Tais pačiais metais Laura įsidarbino tuometinėje „Aušros“ vidurinėje mokykloje, kur subūrė humoro ir parodijų būrelį. Vėliau veikli moteris pradėjo dirbti ir Moksleivių kūrybos centre (MKC), kur vadovavo teatrinės estrados studijai. Tuo pat metu dirbo vaikų globos namuose „Šaltinėlis“. Pašnekovė neslepia, kad iki šiol dirba „prie šono“, kaip pati sako, – organizuoja ar kitaip dalyvauja vestuvėse, šeimos šventėse, įmonių, įstaigų vakarėliuose, kultūriniuose renginiuose. Tačiau vis dažniau pagalvoja, kad per daug save išbarsto per minėtą veiklą, nes ji niekada ir nieko nedaro atmestinai, o, norint kokybiškai atlikti savo darbą, reikia daug pastangų ir laiko. Dabar L.Marozienės pagrindinė ir vienintelė oficiali darbovietė – MKC, kuriame eina laisvalaikio ir pramogų organizatorės pareigas. Blogą nuotaiką palieka už scenos Daugiausia darbo dienos laiko Laura ir praleidžia MKC, kur kupina idėjų, jaunatviškos energijos noriai save realizuoja, negailėdama to, ką jai dovanojo gamta – dirba organizacinį darbą, vaidina.L.Marozienė niekada nedemonstruoja savo nuotaikų. Ir, pasak pašnekovės, ji niekada neparodys bendradarbiams ar renginių metu, kad jai skauda, kad jos širdis verkia. Juk gyvenimas, Lauros teigimu, visų žmonių vienodas – visiems būna ir šviesių akimirkų, ir virš galvos susikaupia juodi debesys.Laura su neslepiama nuoskauda pastebi, kad dažnai kokybiškam darbui ji atiduoda ne tik daug savo gražaus laiko, bet ir nukenčia finansiškai. Taip ji kalba prisimindama renginius „prie šono“:– Tie, kas mane stebi, dažnai net nepagalvoja, iš kur aš įsigijau vieno ar kito personažo rūbus, ar iš tiesų tądien man malonu be saiko juos linksminti. Toks jau mano darbas – nuolat būti pakilios nuotaikos ir tinkamai atlikti vaidmenį, – prisiminimais dalijosi pašnekovė. Tai, apie ką malonu prisiminti Paskutinis Lauros režisuotas ir pačios vedamas renginys – Tarptautinė fotografų konferencija „Foto DNR“. Ji su malonumu prisimena ir prieš porą metų Tauragės industriniame parke pačios režisuotą ir vedamą grandiozinį renginį, kokio Tauragė, regis, iki šiol nėra mačiusi – „Fotomenas netradicinėje erdvėje“. Atmena ir praėjusiais metais Kultūros rūmuose vykdytą jungtinį projektą „Tegyvuoja teatras“ ir daugelį kitų.Juokaudama pašnekovė prisimena, kaip yra tekę vaidinti keistoką, solidžią, be šypsenėlės lūpose vedančiąją, nuo darbo naštos pavargusią mokytoją, prodiuserį gėjų, vienuolę ir dar daug kitų vaidmenų:– Vaidinau visokius vaidmenis – nuo profesorių iki gyvūnų, – šmaikštauja jauna moteris.Laura yra vaidinusi Liaudies teatre, dainavo Rimo Martinkaus vadovaujamoje grupėje „Gazas“. Džiaugiasi, jei jos nepažįsta gatvėje Laura nuo mažens buvo savarankiška ir gana užsispyrusi mergaitė. Jei ruošdama mažąją eiti į darželį mama norėdavo užvilkti gražią, švarią suknelę, o Laurai ji nepatikdavo, suknelė kaipmat būdavo pakeičiama. Laura išsikovodavo, kad rengtų tą murziną, bet jai patinkančią suknelę, ir gana. Pašnekovė niekada nemėgo ir nemėgsta apie save esančių itin geros nuomonės, susireikšminusių žmonių. Ji iki šiol nesupranta, kaip žmonės, nuveikę nediduką darbelį, garsiai apie tai skelbiasi tautai, lyg būtų pasiekę Everesto viršukalnę. Ji mano, kad nuveikti darbai patys turi kalbėti už save. Moteris labai džiaugiasi, kad ir po didelio renginio, kuriame „grieždavo pirmu smuiku“, gatvėje žmonės jos neatpažindavo. Taip ji jaučiasi gyvenanti kaip ir visi – su savo džiaugsmais ir vargais, rūpesčiais ir malonumais.Laisvu nuo darbo metu, kurio lieka ne tiek daug, Laura keliauja, mėgsta pabūti gamtoje, pažiūrėti filmus.Ateityje moteris planuoja surengti dar ne vieną kultūrinį renginį: parašyti scenarijų, režisuoti, gal ir vesti juos viename ar kitame amplua. Aišku, nenorėtų apsiriboti vien Taurage, norėtų aplankyti savo (ir ne tik) šalies didžiąsias erdves.