Menininkė ir mokytoja, globojanti visus pilies bildukus

Yra pilies rūsyje tokia mistiška erdvė, kur visi bildukai randa sau vietą. Jų pilnos lentynos, spintelės, jie kabo prie lubų, sustatyti ant palangių. Moksleivių kūrybos centro (MKC) mokytojos Margaritos Paukštaitienės keramikos studijoje, rodos, net ir sienos turi ausis ir rankas. Kaip? Čia kas savaitę apsilankančių daugiau nei 100 MKC mažųjų menininkų rankose iš molio kas dieną gimsta maži šedevrai, įprasminantys ilgas vaikiškas dienas, mokantys stebėti aplinką, save, padedantys mažajam menininkui rasti vietą po saule…
Studija – ir „dailiokams“, ir darželinukams Margaritos vadovaujama studija yra pilies korpuso, kuriame įsikūrusi MKC administracija, pusrūsyje. Studijos centre iš suolų sustumtas didelis darbo stalas, ant jo – įvairių formų medinės mentelės ir kiti iš medžio ir vielos pagaminti darbo įrankiai, eilė mažų kėdučių. Per savaitę jas apsėda apie 40 mažųjų menininkų. Margarita juokais sako, kad „darželinuko amžiaus“ vaikai, norėdami išvengti pietų miego darželyje, ateina pas ją į studiją. Tiksliau, norėdami ugdyti savo atžalų saviraišką, čia juos atveda tėvai.Viena sukočiota juosta, ovalo formos galva, kruopščiai iš molio juostelės mentele suformuotas liežuvis – štai ir gyvatė. Šuniukai, katytės, vabaliukai, paukščiukai – tokie padarėliai gimsta vaikų rankose pirmųjų užsiėmimų metu.Vėliau darbai sudėtingėja. Margarita vedasi prie kelių aukštų lentynų, kuriose – šimtai figūrėlių. Kaip menininkė sako, laikui bėgant vaikų kuriamos statulėlės įgauna veido išraiškas, vis tikslesnė tampa kūno anatomija. Akį patraukia antakius suraukęs diedukas, iš kojos nykščio traukiantis rakštį. Tokių darbų autoriai, žinoma, yra vyresniųjų klasių moksleiviai. Dalis (per savaitę apie 140) Keramikos studijoje apsilankančiųjų yra dailės klasių mokiniai, kuriuos ji moko erdvinės plastikos. Specialiai žmogaus anatomijos suvokimui ugdyti studijoje yra keletas medinių stovų su pritvirtintomis vielomis, jas mokinys lanksto ir aplipdo moliu atitinkamai pagal norimą išgauti žmogaus figūrą. „Daiktas turi turėti paskirtį“ Ant greta lentynų esančio stalo, prie kurių darbuojasi dailiokai, stovi pusmetrio aukščio iš karkaso ir gipso pagamintas jautis-šviestuvas, jam ant nugaros eilė lempučių – studija nutvieksta romantiška šviesa. Tai vienos dailės klasių mokinės baigiamasis darbas. Anot Margaritos, kūriniai turi turėti paskirtį, kitaip tariant, reikia gaminti juos tokius, kad būtų galima pritaikyti buityje. Moteris nuskuba į kitą studijos galą, jos rankose atsiduria mokinio pagamintas glazūruotas namelis-žvakidė.– Įsivaizduokit, kaip vaikui jauku, kai jis ruošia pamokas arba serga, o jo kambaryje pro namelio langelį spindi žvakelė, – su susižavėjimu kalba moteris, nukeldama didžiulės žvakidės-namelio stogą.Po to moteris rodo kasmetinės vokalinės muzikos konkursui „Lakštingalų slėnis“ jos mokinių pagamintas statulėles – fantastines lakštingalas. Netoliese, lentynoje, stovi keliasdešimties centimetrų dydžio fantastinė pilis. Margarita sako, kad vienas mokinių ją gamino savo žuvyčių akvariumui. Greta, kaip menininkė juokauja, – vedybiniam kraičiui merginų nulipdytos lėkštutės. Glazūruotos, spalvotos. Tokiose galima sudėti įvairius daikčiukus, vaisius. Krosnyje išdeginti įgauna skambesį Kai kuriuos lipdinius mokiniai nudažo akvarele, guašu (vėliau aptepa skaidriu laku), kiti padengiami glazūra. Pakaitinti krosnyje molinukai įgauna atitinkamą spalvą. Krosnys – atskiroje patalpoje, nuo smalsių vaikų atskirtos medine sienele su užraktu. Vienoje lipdiniai džiovinami, kitoje – degami. Temperatūra viršija tūkstantį laipsnių. Tada iš rudai pilko molio pagamintas daiktas įgauna oranžinį atspalvį, ir, kaip Margarita sako, skambesį. Įrodydama tai, ji į krosnies kampą barkšteli išdegtą oranžinę plytelę. Prakeiktos oro pūslės Su vaikais dirbti menininkei – malonumas. Ekspresyvi moteris tiek su mažaisiais, tiek su paaugliais greit randa kontaktą, turi apie ką pakalbėti ir iš ko pasijuokti. Ir jos pamokos, šiukštu, negali būti nuobodžios. Gi būna dienų, kaip tyčia, tingulys apima ar nekokia nuotaika, tada kolektyvas surengia sau atrakciją. Susėda žvakių šviesoje, prieblandoje, arba picų užsisako. Kartą patraukusi kompiuterį nuo savo darbo stalo į šoną moteris „užkaitė“ elektrinę viryklę ir kepė lietinius, iš kurių vaikai lankstė įvairias formas ir godžiai į burneles dėjo.– Reikia pažinti gaminimą ir iš kitokių medžiagų, – džiaugiasi vaikams patikusia atrakcija menininkė.O kalbant apie kitokių medžiagų pažinimą rimtai, greta jos darbinio stalo stovi iš statybinio keraminio blokelio pagaminta moters figūra. Formą jai viena mokinių suteikė dirbdama specialiais įrankiais. Kiek tolėliau – sukryžiavęs kojas sėdi ir dubenį laiko pirtininkas. Iš ūkinio muilo pagamintas. Greta jo – fantastinis iš metalo bei automobilio detalių pagamintas robotas. Moteris džiaugiasi savo mokinių išradingumu.O kas šiame kūrybos reikalaujančiame darbe moteriai kelia rūpesčių?– Oro pūslės. Visada vaikus mokau gerai išminkyti molį, kad lipdant neliktų oro pūslių. Deginant krosnyje jos sprogsta ir sudrasko figūrą į šipulius. Nukenčia visi šalia padėti darbai, – dėsto moteris ir nusiveda mane prie molinio armonika grojančio „neįgalaus“ muzikanto.– Štai, po sprogimo pastarasis kojos neteko. raminau jo autorę – tebūnie jis, koks yra, esą karo dalyvis muzikantas, – šypsosi moteris. Ir giliukų, ir grybų – visko reikia Išradinga moteris pilyje ne vien veda keramikos užsiėmimus. Ji apipavidalina įvairius MKC organizuojamus renginius, parodas. Nors pati renginiuose ji nepastebima, tačiau būtent jos dėka šventės įgauna atspalvį, formas, pagal Margaritos fantaziją dekoracijos randa vietas. Kalbėdama apie kūrybiškumą, moteris lieka užkulisuose ir laurus dalina visam MKC kolektyvui. Pasak jos, visi centro darbuotojai, mokytojai neatsiejami vienas nuo kito ir renginiams ruošiasi kartu: siuvėjos siuva, ūkio dalies vyrai kala, taiso, tvirtina, dailininkės tapo, lipdo, karpo ir taip toliau…Mums besišnekučiuojant ant menininkės stalo pastebiu keistą puokštę – saulėgrąža, ąžuolo šakelė, sausa gėlė violetiniais žiedeliais. Lėkštėje vietoj vaišių – kaštonų ir giliukų kompozicija. Moteris rinko juos Pilies aikštėje. Margarita aiškina parnešusi visa tai parodyti vaikams – reikia įsižiūrėti į gamtos grožybių struktūrą, kad vėliau galėtum atkartoti tai kūriniuose. Sako, kad rinkdama giliukus aikštės žolyne rado jautakių. Eis savaitgalį tikrinti miškų – gal pavyks grybų prisirinkti, pailsėti gamtoje, paieškoti įkvėpimo rudenėjančioje gamtoje. Menininkams to reikia.