Nepaprastas ryšys ištisus dvidešimt penkerius metus

Tarptautinė mokytojų diena – nepaprasta šventė. Jos proga kiekvienam mūsų derėtų prisiminti mylimiausius mokytojus. Net neabejojame, kad vakar, o galbūt dar ir šiandien, ypač po šio straipsnio, netils Tarailių pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Rimutės Genovaitės Urbutienės telefonas – Tarptautinės mokytojų dienos proga ją sveikins artimiausi mokiniai.
Sveikindavo net vardo dienos proga  Mokytojauti Rimutė pradėjo 1971-aisiais tuometinėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – „Šaltinio“ pagrindinė mokykla), o jau kitais metais istorijos mokytoja perėjo dirbti į naują 4-ąją vidurinę (dabar – Žalgirių gimnazija). Laida, iki šiol ypatinga Rimutei, pro jos klasės duris įžengė 1976-aisiais. Pasak mokytojos, tai buvo pirmieji jos auklėtiniai, kuriuos ji kaip motina globojo nuo pirmosios iki paskutinės jų dienos mokykloje.– Šitie auklėtiniai yra vieninteliai, kurie kartu buvo nuo pradžios iki galo, nuo ketvirtos iki vienuoliktos klasės. Jaučiu, kad mus sieja kažkoks ypatingas ryšys. Myliu šiuos žmones ir džiaugiuosi, kad juos turiu, – kalbėjo R.G.Urbutienė.Tarp vienuoliktosios 4-osios vidurinės mokyklos laidos vienuoliktos A klasės mokinių yra visiems gerai žinomų tauragiškių – rajono meras Robertas Piečia, „Sodros“ Tauragės skyriaus direktorius Žydrūnas Valančius, žurnalistas Egidijus Knispelis ir kineziterapeutė Rima Naujokienė, šiuo metu – Rima Trayer ir kiti.Tas ypatingas ryšys, apie kurį mums pasakojo R.G.Urbutienė, o vėliau ir jos auklėtiniai, tęsėsi ir šiems mokiniams baigus mokyklą. Auklėtiniai Rimutę sveikindavo Tarptautinės mokytojų dienos, didžiųjų švenčių, gimtadienio, o kartais net ir vardadienio progomis. Nepatingėdavo ir šiaip užsukti į svečius – visi žino, kur gyvena auklėtoja. Paskambina telefonu – paplepėti, pasidžiaugti, neretai godomis pasidalyti. Susitinka kas penkmetį Susitikimus iš pradžių klasė rengdavo kasmet, vėliau – kas penkmetį. Vienas įspūdingiausių klasės susitikimų įvyko šiemet, rugpjūčio 8 dieną. Susitikimas buvo skirtas atšvęsti 25-osioms mokyklos baigimo metinėms ir artėjančiam Rimutės gimtadieniui.– Tai, ką patyriau tą rugpjūčio dieną, neapibūdinama jokiais žodžiais. Nors meilės ir šilumos mano auklėtiniai negailėdavo niekada, tačiau tądien ji liejosi per kraštus, – šypsena iš Rimutės veido neblėso prisimenant šventę.Buvę klasės draugai ir jų auklėtoja tą rugpjūčio 8-ąją susitiko mokykloje. Į Tauragės Žalgirių gimnaziją Rimutės auklėtiniai suvažiavo iš visų Lietuvos miestų: Vilniaus, Rokiškio, Šiaulių, Visagino, Kauno, Pasvalio, Marijampolės. Susirinko 22 iš 37 auklėtinių. Tiek mokiniai, tiek auklėtoja kalbėjo apie prabėgusius metus, užaugintus vaikus, prisiminė į susitikimą neatvykusiuosius. Tarp jų – penki gyvenantys užsienyje ir du šį pasaulį jau palikę klasės draugai. Po visų kalbų ir sveikinimo žodžių auklėtoja Rimutė gavo nepaprastą dovaną – savo auklėtinio dailininko Egidijaus Bičkaus nutapytą paveikslą, vaizduojantį Marijos apsireiškimą žemėje, „Mėlyno debesies belaukiant“ iš ciklo „Būtis ir buitis“. – Egidijaus paveikslas man be galo patinka. Šis žmogus labai jautrus – ne kartą manęs klausė, ar tikrai džiaugiuosi dovana. Vietą paveikslui išrinko Egidijus Knispelis, – pasakojo mokytoja Rimutė. „Parašykit, kad juos myliu!“ Šventę auklėtiniai surengė ant įžymiojo Balskų užtvankos plausto. Kalbos ten tikrai netrūko, kadangi klasės draugai, Rimutės tikinimu, nepaprastai gerai sutaria. – Smagiai leidome laiką, kai staiga merginos pradėjo šūksniais raginti pažvelgti aukštyn. Pakėlusi galvą pamačiau, kaip mūsų link artėja parasparnis, paskui save skraidinantis didelį užrašą „Rima, su gimtadieniu!“ Maža to, iš dangaus pradėjo byrėti rožių žiedai. Nors jie nepataikė ten, kur buvo planuota, ant mūsų galvų, tačiau tai vis tiek buvo nepakartojama. Prisipažinsiu, pravirkau, – širdį glostančiais įspūdžiais pasidalijo R.G.Urbutienė.Pasak mokytojos, vėliau visi ilgai kalbėjosi, kaip auklėtiniai suorganizavo tokį neįtikėtiną kiekį rožių žiedlapių.– Auklėtiniai apskaičiavo, kad norint pasiekti efektą teks nupirkti nemažai rožių, kas, be abejo, brangiai atsieis. Jau buvo suplanavę ieškoti bevystančių rožių, kurias galėtų nusipirkti pigiau, kai kažkuriam toptelėjo, jog gražiai žiūrėsis ir erškėtrožės žiedai. Kiek juoko turėjom, kai auklėtiniai pasakojo, kaip klaidžiojo ieškodami laukinių erškėtrožių, – krizeno Rimutė.Pasak R.G.Urbutienės, paskutinis susitikimas su auklėtiniais buvo nuostabus, tačiau geriau negu ji pati apie klasės nepaprastą draugystę galėtų papasakoti jos mokiniai. Baigdama pokalbį, mokytoja paprašė: „Parašykit, kad juos myliu!“