Ramūnas Rudokas: „Koks esu iš tikro, nežino niekas ir niekada nesužinos“

Tauragėje apsilankęs žymus teatro bei kino aktorius, dainininkas, spektaklių režisierius, televizijos laidų bei renginių vedėjas, tiesiog spalvinga asmenybė Ramūnas Rudokas, Tauragės kultūros rūmuose pristatė Kosto Smorigino režisuotą monospektaklį „Seneliukas“. Įsukęs žiūrovus į kurioziškų situacijų verpetą, per porą valandų Ramūnas sugebėjo perteikti daugiau nei dvidešimt skirtingų personažų. O koks šis humoro nestokojantis vyrukas būna tada, kai užsiveria scenos užuolaidos ar išsijungia kiekvieną jo žodį fiksuojančios kameros? Ramūnas prisipažįsta esąs paprastas kaip dvi kapeikos. Pokalbis su pramogų pasaulio atstovu sukosi nuo temų apie šiuolaikinį teatro bei kino žiūrovą iki maisto receptų subtilybių ir net pluoštinių kanapių auginimo. Pašnekovas nesutiko leistis į kalbas tik apie širdies reikalus – esą ir taip užtenka jam jau ilgą laiką klijuojamos vėjavaikio bei „lovelaso“ etiketės.
– Naujame spektaklyje „Seneliukas“ vaidinate komišką brandaus amžiaus sulaukusį vyriškį, susiduriantį su įvairiausiomis gyvenimiškomis problemomis. Ar sudėtingas šis vaidmuo? Kaip jį priima Lietuvos žiūrovas?– Tris mėnesius vyko repeticijos, tačiau jaučiu, kad spektaklis dar neišbaigtas – jis vis dar kuriamas. Apie 10 procentų jo – mano improvizacija. Šiandien seneliuką vaidinau trečią kartą, tačiau visi tie kartai labai skirtingi. Pamenu, kai pirmą kartą perskaičiau scenarijų, pagalvojau, jog bus sunku. Juk nežinau, kaip vaidinti senelį. Ir šiuo metu esu kiek sutrikęs, nes nesuprantu, pavyksta man šis vaidmuo ar ne.– Sakote, visi trys spektakliai buvo skirtingi. Kaip, jūsų manymu, jį pavyko suvaidinti Tauragėje?– Prisipažinsiu, jaučiuosi keistai. Tiek Vilkaviškyje, tiek Klaipėdoje jaučiau publiką, jos pulsuojančią energiją, o Tauragėje žiūrovai pasirodė tokie ramūs. Man dar nėra taip buvę. Manau, kad į sceną pats žengiau nusiteikęs ne taip, kaip reikėjo. Po pirmųjų spektaklių, matyt, patikėjau, kad šis projektas pasmerktas sėkmei, tačiau Tauragė sugrąžino į realybę. Teks atvykti į jūsų miestą vėl ir seneliuką suvaidinti kitokios nuotaikos.– Susidaro įspūdis, kad vaidinti monospektaklį yra kiek sunkiau. Ar tai tiesa?– Nemanau. Kartais atrodo, kad vienam atlikti vaidmenį yra lengviau, nes nereikia kliautis likusiais trupės nariais. Juk esi priklausomas nuo to, kad bet kurią minutę kitas gali tau pakišti koją.– O ar jūsų karjeroje buvo toks vaidmuo, dėl kurio teko peržengti patį save? Kaip susidorojate su tuo, kad reikia lipti ant scenos, nors visiškai nėra nuotaikos ar tinkamo nusiteikimo?– Šiandien būtent taip ir nutiko. Nevykęs spektaklis. Neturėjau būti toks ramus. Pasitaisysiu. Man nuotaiką pakelia, motyvacijos vaidinti suteikia sportas. Jei ryte pakylu nenusiteikęs darbui – skubu į sporto salę. Ir šįryt joje buvau. Praleidau keletą valandų. Sportas man labai daug reiškia.– Per savo gyvenimą sukūrėte daugybę vaidmenų. Žiniasklaidoje esate įvardijamas kaip skandalistas, kontraversiška asmenybė, širdžių ėdikas, netgi narkobaronas. Koks Ramūnas Rudokas yra iš tikrųjų? Galbūt galėtumėte apibūdinti save trimis žodžiais?– Toks, kokį dabar mane matai: paprastas ir ramus. Apie save kalbėti yra sunku – turi apibūdinti kiti. Tačiau ir jie mane mato skirtingai. Mes niekada nebūname atviri iki galo. Niekas mūsų tikrų nepažįsta. Kad ir moteris, su kuria gyveni. Atrodo, mato tave kasdien, tačiau galiausiai paaiškėja, jog ir ji nežino, koks tu iš tikro. Ką jau bekalbėti, kad ir pats save sugebi kartais nustebinti.– Jei jau prakalbome apie moteris…Ar pavasaris jau beldžiasi į širdį?– Į šią sritį siūlyčiau nesikišti. Mano širdyje visuomet pavasaris.– Tuomet grįžkime prie kuriamų vaidmenų. Kokius laikus šiuo metu išgyvena Lietuvos teatras? Salės apytuštės ar apypilnės?– Žiūrint apie kokį teatrą kalbėsime. Jei apie komercinį, tai šiais laikais jis valdo. Bet komercininkai juk tik vaidina teatrą, atbukina žmones, sugadina publikos skonį. Po to jai sunku įrodyti, kad yra kitoks teatras. Profesionalesnis. Nereikia galvoti, kad žmonėms patinka tik banalūs dalykai. Provincijoje kultūros lygis yra išaugęs, nes tikrieji provincialai persikėlė į Didžiąją Britaniją. Pats esu iš Rokiškio. Matau, kaip keičiasi atmosfera miestelyje.– Ar dažnai apsilankote gimtinėje?– Paskutiniu metu labai retai. Norėtųsi dažniau. Mama turi sodybą netoli Rokiškio. Nuvažiuoju pas ją, atsigaunu.– Esate ir kino aktorius. Pastaruoju metu užderėjo lietuviškų serialų. O pačiam labiau patinka vaidmuo kine ar teatre?– Neišskirčiau nei vieno, nei kito. Duonai užsidirbu ir televizijoje, ir teatre. Svarbiausia yra profesionalumas.– O kaip su uždarbiu iš auginamų pluoštinių kanapių verslo? Vis dar pjaunate derlių?– Kai 2006 metais Rokiškio rajone išsinuomojau 6 hektarų sklypą ir užsėjau jį kanapėmis, kilo didžiulis ažiotažas. Iš pradžių galvojau tai darąs dėl žaidimo, norėjau pažiūrėti, kuo baigsis. Valdžiai tai nepatiko, bandė uždrausti. Viskas pasibaigė byla Europos Sąjungos Teisingumo teisme. Laimėjome. Tačiau iki šiol nėra priimta jokių sprendimų. Tai yra, įstatymų pataisos paruoštos, Europos Sąjungos direktyva egzistuoja, tačiau mūsų politikai niekaip nesugeba susirinkti ir pakeisti Lietuvos įstatyminės bazės. Laiko tai ne prioritetine sritimi. Tai žiauriai ilga tema. Šiuo metu esu nuo viso to nutolęs. Perleidau verslą draugams. Baltijos pluoštinių kanapių augintojų ir perdirbėjų asociacija egzistuoja, o aš visuomet būsiu laikomas vienu jos įkūrimo iniciatorių.– Pluoštinių kanapių auginimas Europos Sąjungoje leidžiamas. Tad ko gi iki galo nesupranta mūsų valdžia? Kur yra naudojamos pluoštinės kanapės?– Pluoštinės ir narkotinės kanapės panašios tik vizualiai. Mūsų auginamos yra naudojamos ne „apsinešti“, o būstams statyti. Iš perdirbtų pluoštinių kanapių Škotijoje ir Ispanijoje namai statomi. O pas mus kovojama su kažkokiais pačių susikurtais baubais ir įsivaizdavimais. Geriausi pasaulyje vaistai nuo astmos ir daugelio kitų kvėpavimo takų ligų yra gaminami naudojant pluoštines kanapes. Nepatikėsite, Lietuvos valdžia draudžia pardavinėti netgi subproduktus, nors kanapių aliejaus galima aptikti daugelyje parduotuvių lentynų.– Atrodo, visuomet esate pasiruošęs pateikti vis naują originalią idėją. Kokie projektai bei svajonės sukasi šiuo metu galvoje?– Daug naujų projektų, bet apie juos nenoriu kalbėti. O štai mano svajonės visuomet buvo mažos. Visos žemiškos ir įgyvendinamos.– O kaip su idėja maitintis sveikai? Vis dar propaguojate ekologiškus produktus? Ar tai ir yra jūsų jaunatviškumo receptas?– Kaip gyveni, taip ir atrodai. O aš gyvenu aktyviai, daug sportuoju. Jau penkti metai žiūriu, ką dedu į burną. Stengiuosi pats dažniau gaminti. Cepelinų tik kartą per trejus metus valgau, ir tai tik namuose pagamintų, nes bulvės ir mėsa nedera. Geriau renkuosi pas mamytę užaugintą vištytę. Tačiau labiausiai patinka suktis lauko virtuvėje ir ruošti uzbekišką žvėrienos plovą. Jo gamyba trunka apie tris valandas. Naudojamas specialus katilas, kuriame ingredientai yra sluoksniuojami, o ne kraunami į krūvą. Ir tikrai nededu daugelio pamėgto kečupo. Namų šeimininkės guodžiasi, jog tinkamai paruošti žvėrieną sunku. Mano marinatas paprastutis – tik šiltas vanduo, medus ir citrina.– Ar Ramūnas Rudokas šiandien yra laimingas?– Taip, esu velniškai laimingas.