Saldi pagunda, kuriai sunku atsispirti

Mėgstantys laiką leisti virtuvėje žino, kad yra patiekalų, kurių receptūrai įvaldyti reikia laiko, įgūdžių ir geros šeimininkės patarimo. Vienas tokių kantrybės reikalaujančių kepinių – šimtalapis (iš tikrųjų tai penkialapis). Šis tradicinis jau 600 metų kepamas totorių liaudies kulinarinis šedevras gaminamas iš plonų mielinės tešlos lakštų, tarp kurių slepiasi razinos ir aguonos. Jo receptūra, o neretai ir kepimo skardos – paveldimos iš kartos į kartą. Visi jį žino, visi jį mėgsta (kas sako, kad nemėgsta – meluoja arba dar neragavo tikrojo), tačiau mažai kas ryžtasi išsikepti namuose. Tačiau ilgai šiuo gardėsiu vaišinusi tik per šventes užsukusius svečius prieš mėnesį Sartininkų kaimo bendruomenės „Sartupietis“ pirmininkė Sigita Musvydienė ėmėsi pačios keptų naminių šimtalapių pardavimo verslo.
 Šeši šimtalapiai per dienąPusantrų metų šešiasdešimties narių Sartininkų bendruomenei pirmininkaujanti Sigita mane pasitiko kruopščiai išpuoselėtame savo namų kieme. Kaip ji pati pamena, be gardžiavimosi šimtalapiais jų šeimoje nepraeidavo nė viena didesnė šventė. Nenuostabu, jog kartą pajutę gomuriu šį gardėsį daugelis ima ir įsimyli širdimi. Tyčia netyčia sutikusi studijų laikų draugę, iš jos Sigita išgirdo unikalų šimtalapių gaminimo receptą.– Receptų yra daug – svarbu „pajausti tešlą“. Pamenu, pirmasis mano bandymas buvo tiek nevykęs, kad iškeliavo tiesiai į šiukšlinę. Ilgai vargau, kol atitaikiau saldumą, tinkamą temperatūrą, kildinimo bei kepimo laiką. Šiuo metu procesas jau „susigulėjo“ galvoje – dvejus metus mažai kinta, – apie vargus įgyvendinant iš Alytaus krašto atkeliavusį receptą pasakojo Sigita.Iš tikro, šimtalapio kepimas – nepaliaujamas tobulėjimo procesas, nes net ir įgudusiai kepėjai šis gardėsis kaskart pavyksta vis kitaip.– Jau prieš metus norėjau imtis pardavimo, tačiau reikėjo atskiros virtuvės, atskirų patalpų. Vyras Saulius ėmė ir rekonstravo šalia namų esantį ūkinį pastatą. Tad prieš mėnesį įsigijau patentą, maisto tvarkymo pažymėjimą ir pradėjau suktis. Per dieną virtuvėje gimsta šeši šimtalapiai. Vienai nelabai daugiau ir išeina, nes greit nugarą „pakerta“, – apie virtuvėje kuriamo verslo apimtis kalbėjo Sigita.Šimtalapių gamybos procesas reikalauja ne tik įgūdžių, bet ir nemažai kantrybės, prakaito bei stiprių rankų: tešla minkoma apie pusvalandį, vėliau lakštai kočiojami kol tampa permatomi. Sugaištama ne viena valanda, tačiau gausėjantis klientų būrys atperka visą triūsą.Naudoja natūralius produktusApsilankius patalpoje, kurioje ir vyksta visas kūrybinis procesas, pirmiausia užburia kepinių kvapas. Tikėtis, kad Kauno komercijos kooperacijos mokykloje barmenės-padavėjos specialybę baigusi Sigita kaip per išpažintį išklos visas recepto subtilybes, buvo neverta. Tačiau keletu patarimų ji pasidalino.– Labai svarbu naudoti aukščiausios kokybės miltus, ne per riebų pieną ir patį natūraliausią sviestą. Į mano kepinius sugula tik produktai be jokių priedų, – paklausta, kuo gali pasigirti išsiskirianti iš konkurentų, atsakė S.Musvydienė.Kad tai prabangi, tačiau labai saldi nuodėmė, išduoda ir sudėtinės dalys: mielės, pienas, kiaušiniai, aguonos, razinos, cukrus, sviestas (arba margarinas) ir miltai. Besilaikantiems dietos šimtalapis – tikra kalorijų bomba. Tačiau kas galėtų jai atsispirti? O kur dar traški, bekepant saldumyno apačioje susidariusi karamelė, taip primenanti mokykloje mėgtus irisinius saldainius. Tai lyg papildomas priedas prie to, kas ir taip jau tobula.S.Musvydienė prisipažįsta sulaukianti prašymų nedėti razinų arba pagardinti šimtalapį kuo mažesniu kiekiu cukraus. Deja, pasirinkti galima tik „saldžios nuodėmės“ dydį.– Pamažinti saldumo neina. Jei įdėsi mažiau cukraus, labiau jausis sviestas. Tad jį reikia mėgti tokį, koks yra, arba nemėgti, – retas kritikos strėles atremia Sigita.Plėsis, jei prekyba strigsPrakalbus apie šio verslo teikiamą naudą moteris nusišypsojo.– Minimali alga galbūt ir išeina. Bet koks čia verslas. Aš labiau linkusi visa tai vadinti amatu – juk savomis rankomis pagaminta. Verslininkai dažniausiai nieko patys nedaro, tik vadovauja darbininkams, – mano mintis pataisė Sigita.Prekyba konkurentų padiktuota kaina, pasak moters, vyksta maždaug taip, kaip ir planuota. O pačioje pradžioje daugelį kepinių reikėjo tiesiog išdalinti veltui.– Reklamos vardan, – paaiškino Sigita. – Jei reikėdavo kokioje šventėje dalyvauti, visi kaimo žmonės būdavo ramūs – juk dovana pasirūpins bendruomenės pirmininkė.Ar šiam amatui dar yra kur plėstis? Pasak pašnekovės, jei seksis, ji nieko neketina keisti. Tačiau pardavimams sustojus tektų mesti vieną kitą kozirį.– Nuolat mąstau, kaip galima būtų pagaminti dar skaniau. Galbūt pabandysiu mirkyti aguonas ir razinas rome, – apie tai, kad tobulėjimui nėra ribų, užsiminė Sigita.Pati nemėgdama aguonų, moteris saldumynų mėgėjams jau šiuo metu siūlo paragauti šimtalapį su varške. Tačiau įprastas variantas, pasak jos, sulaukia kur kas daugiau pirkėjų.Sakoma, kad skaniausias šimtalapis yra praėjus trims dienoms po ištraukimo iš orkaitės. Gardus šis skanėstas, pasak Sigitos, išlieka visą savaitę.Už prekystalio stoviniuojanti pati Sigita palinkės jums nenusikąsti liežuvio.