Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Dabar, kai šiek tiek pradėjome abejoti klimato kaitos teorijomis, šaltukui gnaibant skruostus ar nosį, lauksargiškė, anksčiau dirbusi medicinos seserimi, dabar – slaugytoja, Zita Skarulskienė gali tik pasidžiaugti, kad jai dabar iki darbo tik keli žingsniai. Į atokesnį kaimą ar vienkiemį retkarčiais irgi tenka nuvažiuoti, bet tik vejamai didelio reikalo. Darbo privačiame Kristinos Gedminienės šeimos gydytojos kabinete tikrai pakanka. Kaip sako šio kabineto savininkė, dabar jau nieko keisto, kad į Lauksargius atvažiuoja žmonės net tik iš gretimų seniūnijos kaimų, bet ir iš Tauragės. Imdamasi privačios praktikos K.Gedminienė nei savo, nei slaugytojos Z.Skarulskienės kompetencija neabejojo, todėl ir pakvietė Zitą bendradarbiauti. Pasirodo, pasirinkimas buvo tinkamas. Kas ištikus negandai geriau supras ar atjaus lauksargiškį? Žinoma, lauksargiškė. Gyvendamas pamatai, kad ligas ne vien vaistai gydo.
Sveikatos ambasadorė – Prieš įsteigdama savo kabinetą paskutinius penkerius metus dirbau Ligonių kasoje gydytoja eksperte. Kiekvienas žmogus turi savo charakterį. Kada mus prijungė prie Klaipėdos, man pasirodė, kad per atstumą dirbti gydytoja eksperte tiesiog neracionalu. Pribrendo reikalas pradėti dirbti savarankiškai. Pasitarusi su vyru ir sulaukusi jo pagalbos, pradėjau kurti savo kabinetą. 2004 metų kovo 1 dieną pakvietėme pirmuosius pacientus. Netrukus išgirdome pirmuosius padėkos žodžius „Ačiū, kad jūs čia esat“. Dabar, kai kiekviename kampe išlenda sunkmečio gruodas, reikia galvoti, kaip jį galima įveikti. Pirmiausia supranti, jog pinigus reikia taupyti. Šiandien aš nesakyčiau, kad mums kažko labai trūksta. Kabinete dirbantiems žmonėms laiku išmokami atlyginimai, nėra skolų už komunalines paslaugas ar elektrą. Kai antstolis neklebena durų, be abejo, visai kitoks darbas. Aptarnaujame per 1000 gyventojų. Tai nėra ypač daug. Daugelį savo pacientų gerai pažįstame, žinome jų nusiskundimus ir negalavimus. Iš Tauragės į mūsų kabinetą atvažiuoja dar dvi gydytojos: odontologė ir akušerė-ginekologė. Aš pati esu bendrosios praktikos gydytoja. Kabinete dar dirba dvi slaugytojos ir registratorė-valytoja. Zitą Skarulskienę pažįstu nuo savo darbo pradžios Tauragės apskrities ligoninėje. Tai didelę darbo patirtį turinti moteris, dirbusi su traumatologais, chirurgais. Vos įkūrus kabinetą darbuotojų atlyginimai nebuvo dideli, todėl mano pasirinktos mergaitės ieškojo kur geriau. Viena išvažiavo mokytis, kita susirado pelningesnį darbą. Kai pašnekinau Zitą, ji ilgai nedvejojusi sutiko. Seniai galvoju, kad jos pasirinkimas prisidėjo prie mūsų sėkmės. Visgi šaunu, kad ji čia gyvena, beveik visus asmeniškai pažįsta. Žmonės nesidrovi reikalui esant paprašyti pagalbos net šventadieniais. Jeigu reikia, Zita pamatuoja kraujo spaudimą, suleidžia vaistus, o esant rimtesniam reikalui paskambina man – pasitariam, priimam sprendimus. Z.Skarulskienė yra mūsų kabineto sveikatos ambasadorė Lauksargiuose, – džiaugiasi gydytoja Kristina Gedminienė. Gilandviržių mergaitė Lauksargiuose įsikūrusiame jaukiame K.Gedminienės šeimos gydytojos kabinete eilių nėra. Fizioterapiniame kabinete dvi moteriškės atlieka gydytojos paskirtas procedūras. Ant suolelio prisėdęs Senelių namų globotinis atėjo gydyti protezuotų kojų. Taip jau nutinka, sako, kad nuo vaikščiojimo atsiveria žaizdos, kurias nuolat reikia prižiūrėti ir gydyti. Senas žmogus pats to negali padaryti. Tenka jam padėti. Nors žmonių kaip ir nėra, slaugytoja Zita Skarulskienė bėgioja lyg bitelė, vis nerasdama laiko keliems žodžiams. Skubėdama pasiūlo puodelį arbatos, bet jos nevargindamas prašau, kad ką nors papasakotų apie save. Moters veidą nuplieskia raudonis, tarsi aš būčiau ne žaviai žilstelėjęs žurnalistas, o kaži kokia pakiemiais besitampanti alergija. Tačiau po truputį įsikalbame, kalbos tonas su lyg žodžiu darosi nuoširdesnis, nutylėjimuose ir pauzėse atsidengia paslaptys. Žmogaus kalbėjimas visuomet yra apdėliotas įvairiais ženklais, atsidūsėjimais, gestais. Kiekvienas pašnekovas savaip išdėlioja pokalbio ritmą.Žvelgdamas pro langą matai, kaip keliu iš Pagėgių į Tauragę nuvažiuoja Pusiaužiemis. Atrodo, gerokai šalta, tačiau ant plento prieš saulę guli ištirpusio sniego žliūgė. Žinome, kad Pusiaužiemio dieną labai svarbios barsuko pranašystės. Žmonės kalba, jog atsibudęs jis išlenda iš savo urvo apsižvalgyti. Pagal Pusiaužiemio orus spėjamas likusių žiemos mėnesių charakteris. Barsukas yra gražus mūsų noro žinoti ateities orus bei klimato sąlygas simbolis. Antra vertus, jis visą laiką gyvena kaimo žmonių kalbose, nors niekas tądien prie tikro barsuko urvo nestovi. Pakanka patiems nustatyti, ar Pusiaužiemį buvo saulė, ar barsukas galėjo matyti savo šešėlį. Manoma, jog pamatęs šešėlį barsukas grįžta į savo guolį, gulasi ant kito šono – vadinasi, žiema būsianti dar ilga. Jei saulės nebūna, jis gulasi ant to paties šono – vadinasi, nedaug laiko liko iki pavasario, todėl nėra ko ruoštis ilgam miegui. Lyrinis nukrypimas Pusiaužiemio link nėra atsitiktinis. Iš savo tėvų ir protėvių žinome, kad oro pasikeitimai turi nemenkos įtakos ir sąnariams, ir širdžiai.Gimė Zita Gilandviržių kaime, keli kilometrai nuo Lauksargių, kaip pati sako, jau 53 metai kaip vietinė. Vieną kartą gyvenimo kelias buvo nubėgęs iki Šiaulių, bet netrukus vėl sugrįžo atgal. Šiauliuose Gilandviržių mergaitė baigė medicinos mokyklą, dvejus metus atidirbo pagal paskyrimą ir grįžo į Tauragę. Dabar tiksliai negali pasakyti, kodėl taip atsitiko. Gal santūrus evangeliškas auklėjimas darė savo? Nors Šiauliai – didelis ir dainingas miestas, Adolfo Jarulio dainos Zitos širdyje šiam miestui meilės neatnešė. Grįžo į Tauragę, gimdė vaikus, kabinosi į gyvenimą ir slapčiomis galvojo apie Lauksargius, kur norėjo turėti piliarožėmis apsodintą namelį. Paprastų žmonių norai yra kuklūs. Ne visi svajoja apie pasaulio aukštybes, nuopelnus tautai ar aukso luitus Šveicarijos banke. Daug kam užtenka gimtinės medžių, kaimo ramybės ir kasdienio darbo virvelės, prie kurios bet kada gali pririšti nutrūkusį gyvulį. Darbą, ramybę, ją mylinčias, nors ir Danijoje gyvenančias, dukras Editą ir Rasvitą Zita turi. Sūnus Edvinas – dar tėvų namuose, bet ar ilgam? Panašu, kad baigęs mokyklą jis irgi išskris paskui seseris. Vyresnioji Danijoje jau šešti metai. Nieko nepadarysi, jaunystė dažnai yra nepamatuotų sprendimų metas. Dukrų apsisprendimai moters nestebina, nes jaunystėje priiminėti sprendimus irgi buvo staigi. Į medicinos mokyklą išlėkė paskui draugę – niekas nebūtų sustabdęs. Tuomet ir Šiauliai buvo toli, kaip koks Zanzibaras. Dabar pasaulis kelis kartus platesnis, kitaip sudėlioti jaunų žmonių lūkesčių ir norų žemėlapiai. Todėl nieko keisto, kad vaikai paskui savo svajonę pėsti nevaikšto, o plaukia arba skrenda. Kai viena dukra ištekėjo už palestiniečio, skausmas nutvilkė širdį, bet nuvažiavo į svečius Danijoje, akimis pamatė dukters žmogų, mintyse peržegnojo, širdyje palinkėjo laimingo gyvenimo. Ir nieko daugiau nesakė, neauklėjo, nepriešgyniavo.– Man nieko daugiau nereikia kaip tik matyti savo vaikus laimingus, – šitaip po spalvotu Pusiaužiemio šešėliu pasakė Zita Skarulskienė. Jos motiniška tiesa buvo tokia gili, tokia didelė, tokia prasminga, kad kitokiems išvedžiojimas tiesiog nebeliko vietos. Neišgertas arbatos puodelis Kai iš mūsų neturtingo krašto pažvelgi į kitų kraštų neturtingumą, matai, kad kitur visiškai kitaip žmonės gyvena. Gal daugiau dirba, mažiau turi laiko. Tačiau ir čia tas pats. Vyrui palikusi ūkio darbus, pagal moralinę sutartį su savimi Z.Skarulskienė dirba neterminuotą darbo dieną. Nežiūrint į tai, ar žmogų ištiko nelaimė, ar pasibeldė liga. Šit, kad ir vakar vakare paskambino aštuntąją dešimtį baigiantis senelis, pasakė, kad blogai jaučiasi, teko pasiimti lagaminėlį ir važiuoti. Pamatavo kraujospūdį, suleido vaistus, pasišnekėjo.Atrodo, kad seno kirpimo žmonės buvo mažiau pavydūs, ramesni. Net jų ligos kitokios. Žmogus gęsta, tarsi gano per amžių sukauptą savo išmintį ir užmiega ją praganęs. Viskas būna taip ramiai, tarsi pasakant „sudie“. Jaunesni miršta sunkiai, kančiose, nepritekliuose, o neretai apsileidime. Tik pažiūrėkime, kas kaimuose darosi. Girtavimai, rūkymai, nesveika mityba. Agitaciniais lapeliais čia nieko nepadarysi. Dabar žmogus labai toli nuo meilės sau. Jeigu kaime žmonės gyvena taip, kaip mieste, jeigu neranda laiko pabūti vienatvėje su Dievu ir su savimi, per laiką toks žmogus išsibalansuoja, tampa panašus į sunkiai pataisomą laikrodį. Ir daryk tu jam ką nori: arba jis beviltiškai visuose reikaluose skuba, arba kaip girnapusė kabo po kaklu ir nuolatos atsilieka. Visi turi televizorių. Ir blogiausia, kad jį bežiūrint atšąla arbatos puodelis. Ką tai sako? Tai liudija, jog pradėjome gyventi vien toje elektronikos prikimštoje dėžutėje. Greitai gal net mūsų ligos vadinsis serialų ar populiarių laidų vedėjų vardais. Gal net nebemirsime, o tiesiog išeisime į televizorių, tapsime žvaigždžių balsais. Kol Lauksargių seniūnijos kaimus lanko Zita Skarulskienė, to dar nebus. Džiaukimės, kad liga yra tik bendravimo priemonė, vedanti pas kitą žmogų ieškoti pagalbos ir atjautos. Ne visiems pasiseks tuos žodžius išgirsti iš Lauksargiuose dirbančių moterų, bet kam ta laimė nusišypsos, galvokime, jog šių metų Pusiaužiemyje jie visi bus pasveikę. Ir nesvarbu, kad ant stalo liks neišgertas arbatos puodelis.
