Šventė ateina ten, kur ji laukiama

Nors iki didžiųjų metų švenčių dar daugiau nei dvi savaitės, net ir iš lauko pažvelgęs į Vitos ir Andriaus Matrosovų virtuvės langą pasakysi, kad šiuose namuose jau laukiama šventės: ant palangių – kalėdinės kompozicijos, virš jų iškabinėti pasakiškai išdekoruoti žėrintys bumbulai, o viską apšviečia girliandų liepsnelės. Žvelgi ir tokį langą ir supranti: tai jaukūs namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti.
 Puošia namus kiekvienam sezonuiSukurti jaukius namus sau ir savo šeimai turbūt svajoja kiekviena moteris. Žinoma, kiekvienos jie būtų kitokie. Anglų kalbos mokytojai Vitai Matrosovienei, trijų vaikų mamai, jaukūs namai – dvelkiantys šiluma ir atspindintys ne tik šeimininkų pomėgius, bet ir švenčių laukimą. Vita stengiasi, kad jos namuose būtų ne tik jauku ir šilta. Ji įsitikinusi, kad namuose turi atsispindėti artėjančių švenčių laukimas ir net metų laikai. Būtent tokie namai patys jaukiausi ir jos šeimai – vyrui Andriui, dvidešimtmečiui sūnui Džiugui, dabar studentui, dešimtmetei Adelei ir dvimečiui Liudui. Ir, žinoma, draugams, kurie šiuose namuose visada laukiami.– Prieš kiekvienas Kalėdas, Velykas stengiuosi papuošti namus. Ką nors naujo norisi sukurti net ir keičiantis metų laikams, – pasakoja Vita.Pasak jos, tai nereiškia, kad ji kaskart skuba į parduotuves ir tempia namo vis naujus papuošimus. Ką nors naujo ji nusiperka tik tada, kai akį patraukia kas nors tikrai gražaus. Taip dekoracijų „arsenalas“ vis papildomas. Per daugelį metų visko susikaupė išties daug, todėl kasmet tereikia vis kitaip sukomponuoti, ir namai atrodys naujai.Žinoma, dar reikia visas dekoracijas tausoti ir prižiūrėti. Todėl kaskart šventėms pasibaigus viskas tvarkingai supakuojama, dėžės sukraunamos palėpėje. Vita šypsosi dabar jau netgi užsirašanti, kur kas padėta – kai visko tiek daug, rasti nelengva.Pradžia – nuo paukščiųDidžiausia Vitos aistra – knygos. Ji skaito ne tik lietuviškai, bet ir angliškai, ir rusiškai.– Kartą Adelei mokyklai reikėjo suskaičiuoti, kiek namuose yra knygų. Suskaičiavo apie 3 tūkstančius… –  šypsosi Vita.Vitos tėvelį tauragiškiai pažįsta kaip kolekcininką. Tikriausiai šią aistrą „paveldėjo“ ir Vita. Ji turi sukaupusi didelę medinių velykinių kiaušinių, pirktų Vokietijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Rusijoje,  kolekciją. Jie „dienos šviesą“ išvysta prieš Velykas. Žiemą „ištraukiami“ ir lentynose „sutupia“ seniai besmegeniai. Vis dėlto Vitos kolekcijų pagrindas – paukščiai. Ji žavisi ne visais paukščiais, o tik tais, kurie gieda ir nėra plėšrūs. Paukščiais Vita ne tik žavisi, bet ir daug apie juos žino – ne veltui namuose guli storos enciklopedijos apie paukščius. Paukščiai šiuose namuose žvelgia iš visų kampų: Vita kolekcionuoja paukščių statulėles. Ko gero, draugams lengva išrinkti jai dovaną?– Visai ne, man toli gražu ne kiekvienas paukščiukas gražu… – sako ji ir paaiškina, kad mėgsta ne bet kokias statulėles, o kuo tikslesnes, spalvintas rankomis. Lentynose sustatyti arbatos ir kavos puodeliai – irgi su paukščiais, kaip ir ant sienos kabantis laikrodis. Idėją dekupažo technika kurti eglutės žaisliukus irgi „atnešė“ paukščiai.– Kartą kalėdinėje mugėje Vokietijoje pamačiau tokių bumbulų su paukščiais. Net nesupratau, kaip jie pagaminti, tačiau susižavėjau ir užsimaniau trūks plyš tokių pasigaminti. Taip ir išsiaiškinau, kas tas dekupažas. Iš pradžių ieškodavau tam reikalingų servetėlių tik su paukščių piešinukais. Vėliau, kai jau perpratau, kaip tai daroma, ėmiau dekupažuoti ir įvairius daiktus. Vis dėlto mylimiausi taip ir liko bumbulai su paukščiais, – pasakoja Vita.Dekupažuoti apvalią formą – sudėtinga. Tam reikia ypatingo kruopštumo ir kantrybės, kitaip darbelis bus netvarkingas.Paklausta, ar nenorėtų tokių eglutės žaisliukų parduoti, Vita sako, kad jie nebūtų labai pigūs:– Iki šiol tik dovanodavau, tačiau būtų įdomu pabandyti, kaip sektųsi jais prekiauti. Būtų visai smagu kada sudalyvauti kalėdinėje mugėje – pamatyti, kaip žmonės vertina mano darbą. Tik reiktų gerai pagalvoti, kiek už juos prašyti. Dekupažas – nepigus malonumas. Vien medžiagos daug kainuoja, jau nekalbant apie tai, kiek darbo įdedi ir laiko sugaišti.Vitai yra tekę rengti ir dekupažo pamokėles – to prašė jos anglų kalbos kursų lankytojos.Didžiulė eglė – šeimos tradicija Vitos virtuvėje jau stovi nedidelė eglutė, papuošta dirbtiniais vaisiais. Panašios, pasak jos, populiarios Italijoje – ten eglutės puošiamos cukruotais vaisiais. Prikabinama jų tankiai, vaisius prie vaisiaus. Vita prisimena, kaip mažos būdamos su drauge iš tėvų iškaulydavo po kelis rublius ir eidavo pirkti eglutės žaisliukų. Tai būdavo tarsi švenčių įžanga – juo tada prasidėdavo jų laukimas.Matrosovų namuose kasmet būtinai puošiama didelė eglė.– Eglę puošiame tris dienas, – sako ji.Didelę eglę Vita prisimena iš savo vaikystės – tokią puošdavo močiutė. Dar iš mamos vaikystės likę žaisliukai ir dabar Vitos patys mėgiamiausi. Tiesa, anksčiau vertinusiai vien tikrą eglutę Vitai jau kelinti metai tenka tenkintis dirbtine – pakeitus svetainės baldus tikra nebetelpa.– Kasmet eglę puošiu vis kitaip – ir vien bumbulais, ir vienos ar dviejų spalvų papuošimais. Tačiau dabar man vėl patys gražiausi – senieji žaisliukai, todėl sukabinu pačių įvairiausių žaisliukų, kuriuos tarsi suvienija paskutiniai akcentai – žvaigždės ar gėlės. Nebijau eglutės perkrauti – ji turi būti turtinga.Nors kasmet naudoja tuos pačius žaisliukus, eglutė niekada nebūna tokia pat.Klausimas, ar nebijo, kad per šventes po namus siaučiantys vaikai ir jų draugai suniokos eglutę ir kitas šventines puošmenas, Vitą nustebina:– Vaikus reikia auklėti…