Tauragę garsina arijomis ir pasodobliu

Vis dažniau tenka įsitikinti, jog Tauragė garsi talentais. Dar neseniai „Tauragės kurjeris“ rašė apie jauną atlikėją Jomantę Šležaitę, garsinančią mūsų miestą Ukrainoje bei Italijoje. Dabar Jomantė – didžiosios scenos žvaigždutė, besimėgaujanti „Triumfo arkos“ gerbėjų siunčiamomis ovacijomis. Dar vienas jaunasis talentas, kilęs iš Tauragės, – Liudas Mikalauskas, savo jėgas šiuo metu bandantis šokių aikštelėje projekte „Šok su manimi“.
Filmavimų laukia su nekantrumu Solistės Jomantės Šležaitės kelias į didžiąją sceną prasidėjo dar vaikų darželyje. Penkerių mergaitė jau dalyvavo pirmojoje „Dainų dainelėje“. Nuo to laiko dainavimas tapo neatskiriama merginos gyvenimo dalis. Vėliau, pasak Jomantės, sekė daug ieškojimų. Vienas jų nuvedė pas maestro Romualdą Eičą, beje, dainuoti mokiusį ir „Triumfo arkos“ nugalėtoją Liudą Mikalauską.– Žinoma, ne iš karto supratau, kad dainuoti – tikrasis mano kelias. Būdama 15-os pradėjau lankyti užsiėmimus pas Romualdą Eičą. Labai gerai pamenu, kaip kartais aptingdavau ir nenueidavau į užsiėmimus, dėl ko mokytojas labai pyko. Matyt, jau tada suprato, jog švaistau savo talentą, – pasakojo „Triumfo arkos“ dalyvė.Maestro R.Eičas merginai neleido eikvoti nei laiko, nei gabumų: ragino daug ir sunkiai dirbti. – Padedama mokytojo per ketverius metus be galo daug nuveikiau. Jis man davė pačius pirmuosius dainavimo pagrindus, atrado mano talentą klasikiniam dainavimui, galų gale tik jo dėka atsidūriau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kas kartą mokytojo paklausta, ar esu laiminga dainuodama, tvirtai atsakau „Taip“, – susijaudinimo neslėpė naujoji ekrano žvaigždutė.Šiuo metu muzikinis Jomantės kelias tęsiasi Kaune, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Gabi mergina įstojo į nemokamą vietą, kuo yra be galo patenkinta.Jomantė sakosi, kad visada slapta svajojo dainuoti. Kad ji iš tiesų taps dainininke, suprato ne taip seniai – po sėkmingo pasirodymo konkurse „Daina miestui“. Iki tol solistė turėjo ir kitų planų.– Tiesą pasakius, visada norėjau susieti savo gyvenimą su scena, tačiau negalėjau apsispręsti: rinktis solistės ar aktorės profesiją. Kuo toliau, tuo labiau pradedu įsitikinti, jog muzika man arčiau širdies. Ji tiesiog užburia ir įtraukia į savo verpetą, iš kurio nebegali ištrūkti, – tikino jaunoji soprano savininkė.Jomantės teigimu, dalyvavimas „Triumfo arkoje“ yra didžiausios jos svajonės išsipildymas.– Bežiūrint praėjusių metų „Triumfo arką“, bestebint savo kolegą Liudą Mikalauską, aš sau pasakiau, kad ant šitos scenos taip pat užlipsiu. Nežinia kada, bet užlipsiu. Ir, ačiū Dievui, ši svajonė virto realybe, – pasakojo mergina.Dainininkė prisipažino, jog projekte dalyvauti jai labai smagu: – Tai didžiulis malonumas. Kiekvieną kartą su nekantrumu laukiu filmavimų. Žinoma, reikia įdėti daug darbo, jėgų, kenčia paskaitos, bet, manau, kad visa tai atsipirks. Konkurencijos, laimei, kol kas nejaučiu, galbūt dalyviai tiesiog sugeba to neparodyti. Tačiau tai yra konkursas, kiekvienas atėjo ne tik dalyvauti, bet ir turėdamas slaptą svajonę laimėti.Daug jaunosios solistės karjerai padeda dėstytojos Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė. Jos ne tik akomponuoja Jomantei koncertų metu, bet ir padeda merginai sukurti repertuarą projektui „Triumfo arka“.Paklausėme jaunos dainininkės, kas pasikeitė jos gyvenime pradėjus dalyvauti projekte. Anot tauragiškės, didelių pokyčių ji nelabai jaučianti:– Esu labiau užimta, reikia daugiau dirbti, bet kardinalaus pasikeitimo savo gyvenime nejaučiu. Su dalyvavimu „Triumfo arkoje“ mano gyvenime niekas neprasidėjo, nei pasibaigė. Tiesiog turiu puikią galimybę užlipti ant scenos, dainuoti gyvai grojant orkestrui, kas, beje, yra be galo smagu, ir kažką duoti žiūrovui. Į koncertus – su šokių bateliais Klasikinio dainavimo virtuozas, pernykščio projekto „Triumfo arka“ nugalėtojas Liudas Mikalauskas, kaip ir Jomantė Šležaitė, dainavo jau nuo vaikystės. Vaikinas gerai prisimena, kaip svečiuose arba prie stalo berniuką tildydavo tėvai ir seneliai, kadangi nuo pat mažens vaikas turėjo išties stiprų balsą. Tą netruko pastebėti ir maestro R.Eičas. Taigi pirmokėlis Liudas pradėjo lankyti užsiėmimus pas R.Eičą berniukų chore.– Mano kelias į didžiąją sceną nebuvo lengvas. Dažnai tekdavo aukoti vaikiškus žaidimus, o vietoje jų lankyti muzikos mokyklą bei Moksleivių kūrybos centrą. Ne kartą buvau tėvams pareiškęs, jog esu kategoriškai nusprendęs nebelankyti muzikos mokyklos, tačiau mama kaskart uždrausdavo. Dabar, žinoma, dėl to džiaugiuosi, – patikino 25-erių solistas.Anot Liudo, kartu su mokytoju R.Eiču savo užsibrėžto tikslo link jiedu keliavo kaip kareiviai.– Mokytojas be galo norėjo, kad mano kelias tęstųsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tačiau kai po mokyklos baigimo įstojau į Vilniau universitetą, jis labai nusivylė, – prisipažino artistas.Besimokydamas Vilniaus universitete kultūros vadybos specialybę Liudas suprato, kad negalės būti tik kultūros vadybininku, stovėti už kulisų ir leisti į sceną kitus, pats ten neįžengdamas. Vaikinas grįžo prie savo pašaukimo – dainavimo.– Sutikau savo dabartines dėstytojas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jos mane bandė atkalbėti nuo tikrai sudėtingos ir labai sunkios specialybės – dainavimo, tačiau per tuos metus Viliaus universitete aš buvau kategoriškai nusprendęs, kad be dainavimo negaliu gyventi ir kad dainavimas yra mano pašaukimas. Nuo to laiko pradėjau įnirtingai siekti savo užsibrėžtų tikslų. Džiugu, kad išsipildė ir mano, ir mokytojo Romualdo svajonė, – nuoširdžiai sakė Liudas. Vaikino teigimu, dalyvavimas „Triumfo arkoje“ padėjo sutrumpinti Liudo tikslo siekimą maždaug dešimtmečiu. Vis tik, solisto teigimu, laimėjimas buvo pasiektas sunkiu darbu.– Žinoma, šis laimėjimas buvo pats didžiausias mano gyvenime, o kova – pati sunkiausia. Tarptautiniai konkursai, kuriuose esu dalyvavęs, jau buvo mane užgrūdinę kovai, tačiau dar ir dabar puikiai prisimenu vartotų vaistų pavadinimus stresui mažinti ir bemieges naktis. Tačiau jos buvo vertos to, ką turiu šiandien, – optimistiškai teigė boso savininkas.Pasiūlymas dalyvauti projekte „Šok su manimi“ solistui buvo pateiktas šių metų vasarą, kaip tik tuo metu, kai Liudas neturėjo daug veiklos ir graužėsi dėl švaistomo laiko.– Net neįsivaizdavau, kas manęs laukia. Turėjau truputėlį šokio pamokų Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau to nepakako. Pasiruošimui šokti paaukojau visas savo atostogas. Dirbome kasdien neskaičiuodami valandų. Pagaliau Gintarei, mano dabartinei šokių partnerei, pavyko mano „beržines“ kojas šiek tiek išjudinti, bet dar toli gražu nepasiekėme to rezultato, kurio mes tikimės. Labai norėtųsi kuo ilgiau išlikti projekte, kad galėtume parodyti viską, ką sugebame, – tikino šokių aikštelės naujokas.Liudas prisipažino, kad pradžia šokių aikštelėje buvo sunki. Pora treniruodavosi po tris valandas per dieną, septynias dienas per savaitę. Sunkios pastangos nepraėjo be pasekmių – vaikino svoris nuo 70 kilogramų nukrito iki 65.– Iš pradžių Gintarei nepavyko manęs net tinkamai pastatyti į valso pozą. Teko ilgai mokytis vaikščioti su Lotynų Amerikos šokių bateliais, nes jie turi aukštą pakulnę. Net į kai kuriuos koncertus išeidavau juos avėdamas, kad priprasčiau vaikščioti scenoje. Džiugu, kad ilgainiui pradėjo sektis labiau, – džiaugėsi Liudas.Šiuo metu operos solistas išties labai užimtas: vaikinas studijuoja dvi magistratūros kryptis, ruošiasi naujiems vaidmenims teatre ir repetuoja ant parketo.– Mano dienotvarkė prasideda apie 9 valandą, o baigiasi dažniausiai 23 valandą, tad laisvalaikiui laiko tikrai nebelieka. Su Gintare dažniausiai treniruojamės vakare – tada geriausiai sekasi susikaupti, – pasakojo tauragiškis.Labiausiai jaunuoliui sekasi šokti standartinius šokius, kaip pat sako, artimesnius jo konservatyviai prigimčiai, kiek sunkiau sekasi Lotynų Amerikos šokiai. – Mieliausias šokis man yra pasodoblis. Matyt, dėl to, kad jis man primena mano mylimiausio operos personažo – Mefistofelio charakterį. Jau ne kartą savo pasirodymuose tarp Mefistofelio arijų įterpiau šį šokį. Iš žmonių reakcijos galima spręsti, jog jiems jis taip pat patinka. Tikiuosi dainų ir šokių programą pavyks parodyti ir Tauragėje, – savo planus atskleidė artistas.