Tauragiškė atrado raktą į tailandiečių širdis

Gimtasis miestas – tarsi pakilimo takas, palydintis į tolius. Vaida Norušaitė, savąją „žaidimų“ aikštelę radusi svajonių mieste Vilniuje, pripažįsta: gimtojo miesto trauka niekur nedingo, į jį grįžtama tarsi prie tyro šaltinio – pasisemti ramybės. Ir vėl atgal į sostinės šurmulį ir tempą, stresus ir  iššūkius. 
– Papasakokite apie santykį su Taurage – ar seniai ją palikote, ar dažnai grįžtate, kas čia laukia?– Tauragė – gimtasis mano miestas, čia baigiau mokyklą, po studijų universitete grįžau į Tauragę, įsikūriau ir dirbau. Prieš trejus metus pradėjo pildytis mano gyvenimo svajonės – išvykau gyventi į Vilnių. Gimtojo miesto trauka didžiulė – čia mano šeima, artimieji, draugai ir daug gražių prisiminimų. Po šurmulio ir didžiulio tempo Vilniuje čia atrandu ramybę ir suprantu, kiek daug galima nuveikti per dieną, kai nėra rizikos papulti į kamščius, kai atstumai tokie nedideli.– Ar pastebite, kaip keičiasi gimtasis miestas?– Miestas iš tiesų gražėja, kas keli mėnesiai įvažiuodama į Tauragę akimis ieškau pasikeitimų – jie labai džiugina.– Prisiminkite studijų laikus – ar studijavote tai, ką svajojote, ką, be žinių, suteikė studijų metai?– Tikriausiai, kaip ir dauguma baigusiųjų vidurinę mokyklą, nelabai suvokiau, kuo norėčiau būti. Su vyresniąja sese ir mama sukome galvą, kokias studijas pasirinkti. Studijavau specialiąją pedagogiką ir logopediją Šiaulių universitete. Man labai patiko studijuoti – daug medicinos, psichologijos žinių suteikė ši studijų programa. Žinios praverčia tiek auginant vaiką, tiek vadovaujant kolektyvui. Vėliau kibau į magistrantūros studijas ir pasirinkau vadybą.– Pirmasis darbas. Koks jis buvo?– Pirmasis darbas buvo iš nekantrumo – labai norėjau praktikoje realizuoti įgytas žinias ir įsidarbinau pradinėje mokykloje logopede. Tačiau jau pirmuosius metus dirbdama jaučiau, kad tempo, sprendimų laisvės bei didesnės atsakomybės trūksta kaip oro. Nusprendžiau save išbandyti versle… Dėl asmeninių ambicijų bei „degančių akių“ visiškai jokios verslo patirties neturinčia jauna mergina patikėjo žinomas Tauragės verslininkas Aloyzas Sabutis. Tuo metu jis kūrė savo įmonę, vadovauti jai patikėjo man. Pasijaučiau lyg žuvis vandenyje. Tačiau teko daugybę vadovėlių perskaityti, seminarų  išklausyti, išmokti padaryti išvadas iš savų klaidų bei išlikti tvirtai sudėtingiausiose situacijose. Juokaudama Aloyzą vadinu neoficialiu savo tėčiu – jis augino ir ugdė manyje meilę bei atsakingą požiūrį į verslą.– Tolimesnė karjera atvedė į sostinę. Ar sunku buvo ten įsitvirtinti?– Vilnius mano svajonėse buvo nuo mažų dienų… Net nelabai žinau, kaip tai paaiškinti. Tiesiog trumpam atvažiavusi jausdavau, kad čia noriu ir turiu gyventi. Tos jėgos nebegalėjau nugalėti, kai gavau pasiūlymą dirbti Vilniuje. Šiandien jau galiu pasakyti – elgiausi labai drąsiai ir turėjau kažkokį didžiulį ir beprotišką norą įsitvirtinti sostinėje. Dažnai kartoju sau, kad svajoti reikia atsakingai – nes viskas, ko noriu, paprastai išsipildo– Kaip kilo mintis įkurti savo verslą? Ar sunku buvo tam pasiryžti?  – Vilniuje dirbau samdomą darbą – buvau personalo skyriaus vadovė. Labai mėgau tai, ką dariau. Tačiau vis kirbėdavo mintis, kad norisi laisvės, norisi savos „žaidimų aikštelės“. Tiesiog taip susiklostė, kad vienas žmogus pasiūlė verslo idėją ir partnerystę šiame versle. Kol viskas realizavosi, praėjo daugiau negu vieneri metai – skaičiavimai, analizės, dorojimasis su savo baimėmis… Tikrai nedrąsu buvo priimti sprendimą. Suvokiau, kad atsidursiu ant slenksčio, kurį peržengus neliks jokios grindinio – tarsi grindis, turėklus bei laiptus į ateitį turi susikurti pats.– Dabar esate masažo salono savininkė. Kaip susidomėjote masažu? – Šiuo metu vadovauju masažo salonui, kuriame dirba masažo meistrai iš Kambodžos ir Tailando. Esu šio verslo bendrasavininkė. Kodėl masažai? Nes tai paslauga, kuri žmonėms suteikia gerą savijautą, atpalaiduoja nuo streso ir suteikia laimės. Mūsų visų gyvenimo tempas didėja, stresai ir įtampa gadina sveikatą – vadinasi, reikalinga alternatyva, sugrąžinanti balansą organizmui. Aš pati turiu priklausomybę masažams – tai ir poilsis, ir vitaminai, ir vaistas nuo įvairių negalavimų, o kartais atstoja ir pietų porciją. Visiems savo draugams dovanoju masažus, nes man rūpi jų sveikata ir gera nuotaika.– Kaip sekasi verslas ir kuo jis ypatingas? Gal jau yra minčių jį plėsti?– Veikiančią įmonę įsigijome prieš metus, šiuo metu džiaugiamės didėjančiu nuolatinių klientų skaičiumi. Jau mąstome apie plėtrą – matome, kad sveikatingumo paslaugų paklausa auga. Žmonės labiau domisi savo sveikata ir gera savijauta, galvoja apie ekologiją – vadinasi, tai, kas buvo vertinama prieš šimtus metų, šiandien įgauna kitą prasmę.Masažo salonas įsikūręs Vilniuje, prekybos centre „Panorama“. Čia sukurta jauki atmosfera, daug autentiškų meno dirbinių, atvežtų iš Kambodžos. Kai masažo salono durys užsidaro, kvapai, muzika ir atmosfera nuneša į ramybės oazę.– Kaip įvardintumėte, kas yra masažas? Ką jis žmogui duoda?– Masažas padidina organizmo atsparumą, mažina skausmus ir raumenų tempimą, pagerina kraujotaką, paspartina medžiagų apykaitą, atpalaiduoja, ramina nervų sistemą, atliekamas reguliariai, padeda sumažinti įvairius negalavimus ir jų simptomus. Tai puiki prevencijos priemonė, stiprinanti žmogaus imunitetą. Masažas suteikia jėgų po stresinių situacijų. Pati pajutau, kad sudėtingose situacijose masažas nuramina ir padeda priimti teisingus sprendimus.– Jūsų salone dirba tailandietės. Kaip jas susiradote? Ko gero, Tailando, Kambodžos gyventojų požiūris į gyvenimą, vertybės labai skiriasi nuo mūsų. Ar Jums artima jų pasaulėžiūra, kaip randate bendrą kalbą?– Mano salone dirba meistras iš Kambodžos ir keturios masažuotojos iš Tailando. Šiose šalyse masažo tradicijos labai gilios, o specialistų labai daug. Ten vos ne kiekvienos šeimos garbės reikalas savo vaiką išleisti į masažo mokyklą. Atrinkdami specialistus, turime jiems nemažai reikalavimų. Labai svarbu, kad jie gerai išmanytų masažo techniką, tačiau ne mažiau svarbu ir požiūris į klientą, pagarba kitai kultūrai, kiek žmogus pasiruošęs prisitaikyti svetur. Masažuotojų rasti mums padeda tarpininkai, be to, susidraugavome su Tailando ambasada Danijoje. Atvykusių mūsų meistrų laukia iššūkiai – jiems nepakeliami mūsų šalčiai, juos reikia mokyti tinkamai apsirengti. Atvykę paprastai jie labai nepatiklūs, surasti kelią į jų širdis sunku, o man labai svarbu, kad savo darbe žmogus jaustųsi gerai. Teko įdėti daug pastangų, kad įgyčiau jų pasitikėjimą, kad rastume bendrą kalbą, suderintume lūkesčius Rytiečių vertybės, pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas labai skiriasi nuo europiečių, tačiau jų rankos vertos milijono.