Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Šiemet kovo 8-ąją dieną jau septintą kartą minėta Pasaulinė inkstų diena. Jos tikslas – šviesti visuomenę apie mažai žinomas inkstų ligas. Tai labai svarbu, nes inkstų ligomis serga vidutiniškai kas dešimtas suaugęs žmogus. Inkstų ligos pavojingos, dažnai nepastebimos, nes nesukelia jokių simptomų, žmogus nejaučia, kad serga.
Šių metų inkstų dienos šūkis: „Dovanodamas – gauni“. Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Nefrologijos klinikos prof. Ingos Arūnės Bumblytės, ši diena skirta inkstų transplantacijai ir donorystei.
Profesorė teigia, kad lėtinės inkstų ligos vėliau ar anksčiau baigiasi lėtiniu inkstų funkcijos nepakankamumu. Jis gali būti nustatytas įvairaus amžiaus žmonėms ir labai dažnai būna netikėtas, kadangi dažniausiai niekuo nesiskundžiama ir nejaučiama jokių simptomų.
Pasak jos, inkstai labai svarbūs žmogaus organizmui. Jie atlieka daug būtinų funkcijų, viena svarbiausių – šlapimo gamyba. Su šlapimu iš organizmo šalinamos nuodingos medžiagos bei druskų ir vandens perteklius, inkstai reguliuoja kraujo spaudimą, padeda išsaugoti stiprius ir sveikus kaulus, apsaugo juos nuo lūžių. Be to, inkstuose gaminamas eritropoetinas – hormonas, skatinantis raudonųjų kraujo kūnelių gamybą ir taip apsaugantis žmogaus organizmą nuo mažakraujystės (anemijos).
– Kai inkstai pradeda nesveikuoti, pirmiausia sutrinka organizmo valymas. Tada organizme pradeda kauptis nuodingos medžiagos, vadinamieji ureminiai šlakai (šlapalas, kreatininas, šlapimo rūgštis), todėl pacientas gali pradėti blogiau jaustis. Sutrikus inkstų veiklai, padidėja kraujo spaudimas, pradeda ryškėti bendras silpnumas, nuovargis. Gali kamuoti šleikštulys, pykinimas bei vėmimas. Jaučiamas viso kūno niežulys, sutrinka miegas, dėl sutrikusio skysčių šalinimo atsiranda kūno tinimas, ypač blauzdų bei apatinių akių vokų srityje, – teigia I.A.Bumblytė.
Didžiausia tikimybė susirgti inkstų funkcijos nepakankamumu yra žmonėms, kurie serga cukriniu diabetu, kai yra padidėjęs kraujo spaudimas, susiaurėja širdies kraujagyslės, dažnai kartojasi šlapimo pūslės uždegimai, inkstuose aptinkami akmenys. Rizika padidėja, jei žmogus dažnai vartoja daug citramono ar kitų vaistų nuo skausmo, pavyzdžiui, diklofenako, paracetamolio ir kt. Labai svarbus nefrotoksinių vaistų nuo tuberkuliozės, didelių gentamicino dozių ir priešvėžinių vaistų vartojimas. Įtakos inkstų funkcijos nepakankamumui išsivystyti gali turėti ir inkstų policistozė, lėtinės infekcijos – tuberkuliozė, osteomielitas ar hepatitas, autoimuninės ligos, pavyzdžiui, reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė, tiroiditas.
O ką daryti, kai jau nustatytas galutinės stadijos, negrįžtamas lėtinis inkstų funkcijos nepakankamumas? Pagrindiniai šio susirgimo gydymo būdai yra hemodializė, peritoninė dializė bei inkstų transplantacija.H
emodializė atliekama hemodializės centruose. Jos atlikimui reikalingas specialus aparatas, kurio pagalba iš organizmo šalinami nereikalingi medžiagų apykaitos produktai ir skysčiai. Paprastai hemodializė atliekama 3 kartus per savaitę, procedūra trunka apie 4 valandas.
Kitas būdas – peritoninė dializė, apmokytas žmogus gali ją atlikti pats.
Dar vienas lėtinio inkstų nepakankamumo gydymo būdas – inkstų transplantacija. Tai operacinis gydymas, kurio metu iš donoro, gyvo arba mirusio, inkstas persodinamas recipientui (žmogui, sergančiam lėtiniu inkstų nepakankamumu).
Inksto dovanojimas – saugi procedūra. Prieš paimant inkstą atliekami detalūs tyrimai. Esant net menkiausiai rizikai operacija neatliekama. Žmogus, padovanojęs inkstą, gyvena su vienu inkstu lygiai taip pat, kaip ir turėdamas du inkstus. Tačiau labai svarbu, kad toliau būtų stebima likusio inksto funkcija. Lietuvoje dovanoti organą gali giminaičiai, tėvas, motina, senelis, brolis, sesuo ar dėdė. Jeigu imunologinis suderinamumas geras, donoru tapti gali vyras ar žmona. Retais atvejais organas gali būti dovanojamas neatsižvelgiant į kraujo grupę, tik prieš operaciją gali būti reikalingas papildomas gydymas siekiant labiau užslopinti imuninę sistemą.
Organų donorystę Lietuvoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas.
Užpildžius sutikimą donoru galima tapti po mirties. Tada žmogus gauna Donoro kortelę. Visais atvejais galutinis sprendimas priklauso nuo artimųjų, ar jie sutinka dovanoti mirusiojo, artimojo organus.
Donorais gali tapti įvairaus amžiaus žmonės. Vyriausias donorų registre įrašytas asmuo – 84- erių metų. Tobulėjant medicinai donorystei vis mažiau reikšmės net persirgtos ligos. Bet kuriuo atveju, apie organų tinkamumą gydytojas sprendžia tik po donoro mirties.
Bet nepaisant to, kad žmogus sutinka tapti donoru, jis turi teisių ir po mirties. Žmogus gali nurodyti organus, kurie gali būti paimami ir kurie ne.
Nacionalinio transplantacijos biuro šių metų sausio 31 dienos duomenimis, šiuo metu inkstų transplantacijos laukia 210 suaugusių pacientų bei 5 vaikai. 2011 metų gruodžio 31 dienos duomenimis, Lietuvoje buvo paruoštas 71 donorinis inkstas. Pernai atliktos 72 inkstų transplantacijos, iš jų 3 – iš gyvų donorų. Tačiau net 38% mirusių donorų artimųjų prieštarauja organų donorystei – nesutinka paaukoti savo mirusiojo artimojo organų. Akivaizdu, kad inkstų transplantacijos laukia kur kas daugiau žmonių nei yra galimų donorų.
Po inkstų transplantacijos žmogaus gyvenimas niekada nebebūna toks, koks buvo iki susergant. Net ir po operacijos žmogus turi labai atidžiai prižiūrėti bei stebėti save visą laiką, nuolat bendradarbiauti su jį prižiūrinčiu nefrologu.
