Išaušo Verbų sekmadienis

Paskutinį sekmadienį prieš Velykas švenčiamos Verbos –  gamtos atbudimo šventė. Kad jos nepamirštos, buvo galima įsitikinti šeštadienį didžiajame turguje. Nusipirkti buvo galima be tik  kadagio šakelių, bet ir iš įvairiausių džiovintų gėlių ir kitokių augalų padarytų spalvingų verbų.
Verba – žaliuojančio medžio – kadagio arba tujos – šakelė. Pagal lietuvių liaudies tradicijas tikrosiomis verbomis laikomi ir tie augalai, kurių pumpurai sprogsta pirmieji: karkai, žilvičiai, Tokias šakeles-verbas žmonės surišdavo spalvotu vilnoniu siūlu, pašventindavo bažnyčioje ir laikydavo namuose visus metus. Sakoma, kad Verbų sekmadienį eiti  įbažnyčią be puokštelės nevalia, nes kitaip velnias į rankas įbruka savo uodegą.Ir neina tauragiškiai be verbos Verbų sekmadienį į bažnyčią. Kaip „Tauragės kurjeriui“ sakė turguje kalbintos moterys, tą dieną katalikų bažnyčia būna pilna norinčiųjų, kad pašventintų jų atsineštas verbas.Nežinia, kaip šiais laikais, bet anksčiau lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių. Visoje Lietuvoje tikėta magine apsaugine ir gydomąja verbos galia. Ankstų Verbų sekmadienio rytą buvo skubama anksti atsikelti ir verba nuplakti dar lovoje tebegulinčius. „Ne aš plaku, verba plaka!“ – skambėdavo iš plakančiojo lūpų. O nuplaktasis turėdavo išsipirkti margučiais ir už plakimą nepykdavo, o tik džiaugdavosi, nes tikėta, kad gavęs plakti visus metus sveikas ir darbingas būsiąs.Bažnyčioje pašventintą verbą namuose laikydavo visus metus. Užkišta už švento paveikslo ar namo pastogėje ji saugojo namus nuo griaustinio. Smilkoma būdavo griaudžiant perkūnijai, pirmąkart išgenant į ganyklą gyvulius, kad „blogos akys“ nenužiūrėtų, kad per vasarą sveiki išsiganytų, o paukščių varnos ir vanagai neišnešiotų. Verbą dažnai nunešdavo ir į tvartus, kad gyvuliai gerai augtų. Sėdami javus verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakutę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos.Tikėta ir siūlo, kuriuo surišama verbos puokštelė, galia. Pjaudamos rugius moterys juo apsijuosdavo juosmenį, kad strėnų nesopėtų. O labiausiai tikėta, kad verbos siūlas gydo rankos riešo skausmą.XXI amžiaus moterims riešų ir strėnų nuo rugių rišimo neskauda, bet papročio Verbų sekmadienį išplakti savo namiškius laikosi ne viena  „Tauragės kurjerio“ pakalbinta tauragiškė.