Beveik trijų tūkstančių kilometrų atstumas draugystei – ne kliūtis (III)

Zestafonėje vakare mūsų laukė atsisveikinimo koncertas. Valstybiniame dramos teatre, kurio vestibiulį papuošė Romualdo Vaitkaus ir mano fotografijų darbų paroda, šurmuliavo šokėjai, dainininkai, muzikantai. Pilnutėlėje salėje netrūko temperamentingų šokių su kardais, dainų ir jaunųjų atlikėjų pasirodymo. Finaliniam akordui gruzinai sudainavo lietuvių liaudies dainą „Atskrend sakalėlis“.
Gražūs žodžiai ir dovanos liejosi ne tik iš mūsų delegacijos, bet ir mus šiltai priėmusių gruzinų rankų ir lūpų. Į renginį atvyko Lietuvos Respublikos ambasadorius Gruzijoje Jonas Paslauskas, kuris pasidžiaugė dviejų miestų draugyste. Mūsų rajono meras Pranas Petrošius, dėkodamas už pažintį su Gruzija ir šiltą priėmimą, teigė tikintis, kad tautų draugystė sutvirtins ne tik kultūrinius, bet ir ekonominius ryšius. Delegacijos vadovė, Moksleivių kūrybos centro direktorė Jolanta Kazlauskienė, irgi pasidžiaugė tvirtėjančia miestų bičiulių draugyste. Ta proga kartu su visais buvusiais salėje sudainavome populiarią gruzinų dainą „Suliko“.Prisiminimai ilgamRyte susikrovę daiktus atsisveikinome su miestu bičiuliu Zestafone, bet ne su svetingumu. Išvažiuodami iš miesto, pasukome kairėn ir, aplankę „Vynoteką“, seno vyno rūsį, dardėjome duobėtais keliais į šalimais įsikūrusį vasarnamių kvartalą, kur vynuogynų apsuptyje mūsų laukė bičiulė Aza Bibilašvili su šeima, kurios tėvas, Antrojo pasaulinio karo didvyris, palaidotas Tauragės karių kapinėse. Apžiūrėję vynuogynus ir pripildę pilną krepšį prisirpusių vaisių, suvertėme juos į betoninę talpą. Po keleto šūvių į orą iš medžioklinio šautuvo P.Petrošius atidarė vyno gamybos sezoną.Važiuodami sostinės Tbilisio link, aplankėme Boržomi miestą ir garsųjį nepaprasto grožio parką Haragauli. Iš šaltinio siurbčiodami tikrąjį gydantį Boržomi vandenį, keltuvu pakilome į beveik pustrečio šimto metrų aukštį. Ten jau mūsų laukė paruoštas pietų stalas.Likus dešimčiai kilometrų iki Tbilisio užsukome į Mchetą, dar vadinamą antrąja Jeruzale. Tai labai gražus senovinis miestas, kuriame išlikęs carų stalas. Daug senovinių cerkvių. Pagrindinė – XI a. soboras Svetichoveli – šventa vieta kiekvienam pravoslavui. Teigiama, kad šiame sobore saugomas Jėzaus Kristaus rūbas, su kuriuo jis buvo nukryžiuotas. Kalno viršūnėje stūkso V a. statytas Džvari vienuolynas, nuo kurio atsiveria įspūdinga buvusios senosios sostinės panorama.Naktinis Tbilisis sudarė solidaus europinio miesto įvaizdį. Ištaigingi prezidento Michailo Saakašvilio rūmai, senovinės pilys, žaidimo aikštelių parkas ir – saugumo jausmas. Gali klaidžioti po naktinę sostinę ir jaustis saugus, nes visur pilna policijos. Šia tarnyba gruzinai ypač didžiuojasi, nes atėjus naujajam prezidentui, jų teigimu, policijoje nebeliko korupcijos. Visiškai pertvarkyta sistema, į darbą priimti išsilavinimą turintys asmenys yra aprūpinti viskuo – europietiškais biurais, naujais automobiliais ir solidžia alga. Nors menkiausias įtarimas korupcija, ir pareigūnas nebetenka visų privilegijų. Todėl apie kyšio davimą pažeidus kelių eismo taisykles nėra net kalbos.Tokie tad pirmi įspūdžiai iš mums draugiškos šalies. Į šias eilutes sugulė tik mažytė dalelė prisiminimų. Apie Gruziją rašyti trumpai sunkoka, dar sunkiau aprašyti jausmus ir atmosferą, lydėjusią visos kelionės metu. Prisipažinsiu, gruzinų nuoširdumas kai kuriais atvejais net buvo sukėlęs įtarimų, kad taip galima rūpintis savo svečiais. Vėliau supratau, kad tai susikausčiusio lietuvio įpročiai, kurį laiką trukdę atsipalaiduoti.Džiaugiuosi, kad kelionėje maloniai praleidome laiką su puikiais žmonėmis. Išvykose nebelieka pareigų, hierarchijos, titulų, o kalnuose mašinai riedant kelių šimtų metrų aukščio skardžio pakraščiu suvoki, koks esi mažas prieš gamtos ir stichijos galybę.Važiuokit į Gruziją, ten puikiai praleisite laiką.