Kodėl užmiega angelai?

Vėlinės. Metas, kai žvarbų lapkričio vakarą net ir negedintieji nori pasinerti į žvakių liepsnelėse paskendusius kapus. Į tylą. Prasilenkti pro kitų skausmą smalsiai atsigręždami „O ką tu jauti“? Ką jauti, kai pritūpdamas prie brangaus žmogaus kapo priartėji prie jo, dabar jau beveik sunykusio, per keletą pėdų? Ir jaukiausioje kapo vietoje įtaisęs žvakelę su pažadu etiketėje „Ilgai dega“, mintyse pasineri į gyvenimo laikotarpį, kai buvote kartu.  Gyvenimas buvo per trumpas. Beširdiškai nusakomas tik kelių centimetrų tarpeliu tarp datų, nurodančių, kada artimas žmogus gimė ir kada užgeso amžiams.
Likus keletui dienų iki Mirusiųjų šventės, Vėlinių, aplankau Papušynės kapines. Pabūti tyloje kartu su keliais tūkstančiais užgesusių gyvybių. Trumpam stabtelėti prie jų kapų ir atsigręžti į savo gyvenimą. Kapus prižiūrinčios „Dunokų“ bendrovės direktorius sako, kad Papušynės kapinėse apie 4500 kapaviečių. Pora šimtu daugiau „dūšelių“ atgulė senosiose miesto ir naujosiose, vadinamosiose „Dunokų“ kapinėse kartu paėmus.Kokie jausmai lankantis kapuose apima jus, mielieji? Palaidojusiems savo tėvus arba vaikus? Pamenu, pagrindinio tako kairėje pusėje prieš šešerius metus ant mirusio vaiko kapo pūpsodavo meškinas. „Kūdiki, kodėl išėjai?“ – tėvams, ko gero, amžinybę galvoje nenutils klausimas. Kita vertus, gimdytojų širdgėlos nė į jokį klausimą nesutalpinsi.Saulėtą, bet žvarbią penktadienio popietę vaikščiodama kapinėse prasilenkiu su susijaudinusia Amalija Kakaūlina, kuri šiemet palaidojo savo sūnų. Į kapą smaigstydama iš celofaninio „Maximos“ maišelio ištrauktas plastikines lelijas, ji gedi. Kur dėti motinai savo skausmą? Rodos, ir kapų priežiūra teikia savotišką reabilitaciją. Stebiu, kaip netoliese kita senyvo amžiaus moteris atsargiai skabo nuvytusius našlaičių žiedlapius, nurenka nuo kapo klevo lapus, delnu nuvalo antkapo bortelio užbirusias žemes. Ir „šukuoja“ grėbliu aplink paminklą. Tarsi mamos žilą galvą. Prisimenu savo aštuoniasdešimtmetę močiutę, kuri kapų priežiūrą vadino sodininkyste, o kaskart ją aplankiusi į klausimą „Kaip laikaisi, močiute?“ šyptelėdavo, sakydama ketinanti pirkti namą be langų (suprask – karstą). O mirtis, kol ji buvo gyva, atrodė taip toli.Papušynės kapinėse, dešinėje pagrindinių vartų pusėje, yra pažįstamos šeimos kapas, ant kurio, sako, po motinos mirties treti metai negęsta žvakelė. Vaikams jau per šešiasdešimt, juos jau supa anūkai. Telefonu pakalbintas vienas mirusiosios sūnų prie baltų dekoratyvinių angeliukų nusėsto motinos kapo atrasti ramybę sako atvykstantis penkis kartus per savaitę. Šeimos santykiai buvo artimi, tokie liko ir po mirties – į šeimos šventes susibėga visi keturi broliai ir seserys su savo šeimomis. Jei pavyks grįžti anūkei iš Danijos, prosenelę per šias Vėlines aplankys aštuoni proanūkiai su savo tėvais ir seneliais. Ką pasakytų mirusioji, išvydusi juos visus drauge? Turbūt į atodūsį „jūs kartu“ sutilptų visas žmogaus pasitenkinimas ir ramybė. Jos kapo kairiajame kampe į tolį apsikabinęs kelį žvelgia angelas.Tylūs kapai šnibžda savas istorijas. Štai kitame kapo paminkle skvarbiu žvilgsniu iš po tankių antakių iš marmuro stebi tėvas, greta – susirūpinęs motinos žvilgsnis. Ar akmenkalys tiksliai į paminklą įrėžė veido bruožus, svetimam nežinoti. Liūdinčių vaikų prašymu iškalti žodžiai: „Tave mylėjome už gerą širdį, vargą ir kančias…“. Priešais kapą, sulindęs į žemę, pūpso suolelis, kadaise glaudęs savo rūpesčiais atėjusius pasidalinti artimuosius. Pūvantis, samanotas, matyt, apie dešimtmetį jau nebejaučiantis žmogaus kūno šilumos. Galbūt šeimas sukūrę vaikai išvyko svetur ir paskendo savo rūpesčiuose. O gal kai kurie pasimirė ar pasiligojo, tėvų kapo savomis kojomis nebepasiekia? Pasak Antano Gedmino, teismo medicinos eksperto, žmogaus kūnas smėlyje suyra per 10–15 metų, panašiai tiek trunka ir kol sudyla suolelis.Netoliese – neseniai palaidoto gėlėmis ir atsisveikinimo žodžiais nuklotas tėvo kapas. Brangiam žmogui mirus visus neišsakytus žodžius mėginame sutalpinti į pusmetrio ilgio kapinių vainiko juostą. Gėlių pardavėjai atkimšus juodą markerį sustingstame pagavę save neturįs ką pasakyti. Ji brūkšteli kažką apie ilgesį ir, šarvojimo salėje žvelgdami į kitų gedinčiųjų suneštus vainikus, mėginame paguosti save, kad kažko gudresnio už „prisiminimuos liksi visada…“ nebūtume sugalvoję… Tada giesmininkams užtraukus „Dieve, arčiau tavęs“ susigraudiname dėl visų tų akimirkų, kai nepasakėme, ką jaučiame, sutikę giedrą savo tėvo žvilgsnį.Pasukus nuo pagrindinio Papušynės kapinių tako kairėn, link miško, svetingai priima paminklo akmenyje krėsle sėdintis ūsuotas romų tautybės vyras. Marmuru nuklotame kape – ir jo sūnus. Šalta, tvirta uoliena, rodos, žada amžinybę… Deja, tokią pačią, kaip ir greta sukrypusio, pūvančio kryžiaus globon atgulusiam, pamirštam mirusiajam, kurio kapas supuvus karstui susmuko…Šalta. Ne mirusiesiems. Tiems, kurie gyvi. Ne todėl, kad gaila. Todėl, kad – lapkritis. Metas, kai degdami žvakelę mirusiojo atminimui šildysimės giedrais prisiminimais. Mintimis apglėbsime savo artimiausiuosius, tikėdamiesi, kad jų angelai dar ilgai išliks budrūs.