Pareigai laisvadienių nebūna

Kovo 11-oji, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, oftalmologei Danutei Paulikienei atmintyje išliks šviesi. Ir ne tik todėl, kad tai mūsų visų šventė. Tądien jam akis atšvito tiesiogine prasme – iš skausmo išvadavo ir gerą savijautą jam grąžino oftalmologės Danutės Paulikienės neabejingumas.
52-ejų Algimantas akį susižalojo penktadienio pavakare, remontuodamas automobilį – pjaudamas metalo pjūklu. Į akį patekusi metalo drožlė ėmė labai dirginti akį, kėlė vis stiprėjantį skausmą, akis apsipylė krauju.Šeštadienį skausmas tapo nebepakeliamas, ir vyriškis kreipėsi į Tauragės ligoninės Priėmimo skyrių. Ten jam buvo sulašinta vaistų ir pasiūlyta, jei situacija pablogės, atvažiuoti vėl – esą tada bus išrašytas siuntimas į Kauno akių kliniką. Lašiukai nieko nepadėjo, nepradžiugino ir galimas siuntimas į Kauną – su tokia akimi vairuoti Algimantas negalėtų, o surasti, kas nuveš – jau papildomos išlaidos. Šeima išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad kiekvienas litas brangus.Grįžęs namo skausmo kamuojamas vyriškis negalėjo rasti sau vietos. Iškentęs dar vieną dieną, jis ėmė prarasti kantrybę. Jo gyvenimo draugė Laima Chmieliauskienė, galvodama, kaip padėti Algimantui, rado seną receptą, kuriuo gydytoja D.Paulikienė praėjusią vasarą jai išrašė akinius. Gydytojos vardą ir pavardę įvedę į internetą, jie aptiko jos profilį „Facebook‘e“. Algimantas jai parašė žinutę – trumpai nupasakojo situaciją ir pasiguodė nebežinąs, ką daryti.Kita diena buvo kovo 11-oji – šventė. Ankstų rytą pabudęs Algimantas iškart puolė prie kompiuterio, nors didelių vilčių sulaukti gydytojos atsakymo neturėjo. Jo džiaugsmui, D.Paulikienė į jo paliktą žinutę atsakė: ji parašė savo telefono numerį. Nors ir baimindamasis pažadinti, Algimantas ilgai nebeištvėrė – paskambino nesulaukęs nė aštuntos ryto. Atsiliepusi D.Paulikienė liepė pusę vienuoliktos atvykti prie Pirminio sveikatos priežiūros centro.– Kai susitikome, gydytoja iškart nusivedė Algimantą į kabinetą, išplovė akį, išėmė svetimkūnį, davė lašiukų ir tepaliuko, – gydytojos geranoriškumu negalėjo atsistebėti Laima. – Ji buvo tokia maloni, nors jai teko atvažiuoti į darbą šventinę dieną. Gal manote, kad ji tai padarė iš savanaudiškumo, tikėdamasi iš mūsų pasipelnyti? Tikrai ne. Kai Algimantas paklausė, kiek jis skolingas, gydytoja kone grūste išgrūdo jį iš kabineto.„Tauragės kurjerio“ pakalbinta oftalmologė gynėsi nieko ypatingo nenuveikusi.– Visada stengiuosi padėti, jei tik galiu, – sakė ji. – Tiesa, per socialinius tinklus pacientas mane susirado pirmąkart. Parašiau jam savo telefoną, tačiau tą vakarą jis nebepaskambino. O kai rytą paskambino, išbariau už delsimą – galėjau padėti sekmadienio vakarą, ir jam nebūtų tekę kentėti dar vieną naktį. Atvažiavo, išėmiau tą metalo drožlę, ir viskas. Džiaugiuosi, kad galėjau padėti. Į redakciją Laima atėjo norėdama padėkoti medikei už neabejingumą ir jautrią širdį. Juk jei ne jos geranoriška pagalba, nežinia, kaip Algimantui galėjo baigtis.– Ir dar noriu pasakyti, kad Tauragėje gerų gydytojų daug. Čia gyvenu trečius metus, sveikatos problemų turiu nemažai. Yra tekę girdėti labai daug atsiliepimų apie gydytojus, ir didžioji dauguma jų buvo neigiami. Su ne vienu gydytoju teko susidurti ir pačiai, ir įspūdžiai liko tik patys geriausi. Esu labai dėkinga ne tik D.Paulikienei, bet ir savo šeimos gydytojai Nijolei Dikmonienei, psichiatrei Aldonai Gedminienei.