Pirmadienis „Humanoje“ – sausakimša, eismas viena kryptimi

Vadinkime tai moteriško poreikio patenkinimu, apsipirkimu iš reikalo, biednystės, neturėjimo ką veikti, neturėjimo kuo apsirengti ar taupumo, tačiau poreikis pasidairyti „kas geresnio“ „Humanoje“, ko gero, tauragiškių (spėju, jog ne tik) kraujyje įaugo, ir su tuo nepakovosi. Pirmadienį negalėjau neįkišti nosies į šią dėvėtų drabužių parduotuvę – už durų prieš pat devintą stoviniavo pulkelis moteriškių.

Besibūriuojančius prie šios dėvėtų prekių parduotuvės esu mačiusi ir anksčiau, tai kartojasi kas antrą pirmadienį, kai naujai atvežtomis prekėmis pakeičiamas drabužių asortimentas. Spustelėjęs šaltukas šį pirmadienį stipriai pagausino laukiančiųjų būrį tomis, kurioms sezoniniai paltukai tapo per vėsūs, ir tomis, kurioms žieminių aulinukų niekada nebūna per daug. „Humanoje“ batai – tik iki 12 litų! Už tokią kainą, rodos, nors ir kiekvienai savaitei po atskirą porą nusipirktum…

Neironizuodama pirkėjų bumo, atvirai sakau ir nuoširdžiai dalinuosi patirtimi: geriausia strategija pirmadienio rytą „Humanoje“ – nuspręsti, ne ką pirksi, o į kurią parduotuvės pusę norėtum pirmiausia patekti.

– Nesutrypket munes, – sumykė geltonskarė močiutė, atsidūrusi tarp tų, kurios per kairįjį petį sukasi nueiti ir tų, kurios tiesiu taikymu mėgina užimti jų pozicijas prie avalynės lentynų.

Akimis nulydėjusi minios pradangintą geltonskarę močiutę, ir pati pasidaviau nešama kryptimi „batai-pledai-paltai“.

Papuoliau tarp tos sparčiai judančios daugumos, kuri ieškojo paltų. Akyse tik sumirguliavo languotas, juodas, pilkas visai dailus ir jau dingstantis dailiai įdegusios juodaplaukės glėbyje… Apsispręsti, kurį paltą nuo kabyklos nori išpešti, reikia apsispręsti akimirksniu ir veikti greitai. Moterys čia nesustoja: „konvejeris“ eina, tarp pirštų „bėga“ drabužiais nukarstytos pakabos. Nepajutau, kaip eismas staiga sustojo.

– Oi, čia vaikutis dar, – aiktelėjo šviesiaplaukė garbanota moteris ir glėbį su drabužiais patraukė iš akipločio, taip siekdama sušvelninti susidūrimą bei rasti tinkamą vietą kojai pastatyti.

Laimei, galvą po paltais panarinęs buvo ne vaikutis – prie krūvos megztinių tupėjo moteris, šviesiaplaukės koja ją krestelėjo, bet nenuvertė. Eismui stovint „įsiskverbiau“ tarp besisukančios megztinių kabyklos, ir ji mane kaip smagratis nunešė kelioms pirkėjoms prieš nosį ir tiesiai prieš puspalčius.

Šiame atokiame parduotuvės kampe irgi buvo sausakimša – moterims reikia ir sijonų, ir kelnių, ir apžiūrėti geresnės kokybės ir kiek aukštesnėmis (35 Lt) kainomis parduodamus kailinukus. Galvojate, kad pirmadienį „Humanoje“ galima išsirinkti prekę? Anaiptol – čia prekė išsirenka tave. Mano ir elegantiškos pusamžės šatenės žvilgsniai susmigo į kailiuku dekoruotą puspaltį. Leidau jai „pamėginti“. Keletą kilogramų verstos odos paltą ji ištraukė, bet įkišti atgal nepajėgė. Paltą jai uždėjus ant kabyklos viršaus surėmusios užpakaliais sėkmingai apsikeitėme vietomis. Už nugaros palikusi karakulio kailinukus aptarinėjančias blondines, mečiausi paskui baltą sintetinį pledą nešančią močiutę. Jai skinant kelią dar išvengiau barzdoto vyriškio pakabos, jis tik spėjo šyptelti, kad saugočiausi, nes, jo žodžiais, „gali už šnervės užkibt“. Su linksmu kailinę kepurę rankose vartančios moteriškės čiauduliu išskridau laukan. Paskui mane zomšinį rankinuką iš minios išpešusi senyva moteris sudejavo dėl pirkėjų grubumo, ir mudviem įkandin atskriejo atsakymas: „Ko čia dejuoji, juk pati žinai, kur atėjai“.