Darbštumo ir išradingumo rezultatas – šimtais skaičiuojami darbai

Genovaitė Digaitienė – viena ryškiausių Tauragės krašto tautodailininkių, kūrybai skirianti visą savo laisvalaikį. Ji ir tapo, ir kuria žaislus, ir siuvinėja, o savo kūriniams naudoja ne tik tradicines medžiagas – popierių, drobę, aliejinius dažus, guašą, siūlus, audinius, bet ir stiklą, butelius, buityje nebereikalingus daiktus.
Savinasi ir Jurbarkas Genovaitė pasakojo esanti dažnai kviečiama į Jurbarką pristatyti savo darbų – mat 1939 m. sausio 1 d. ten ji gimė. Tačiau kai jai buvo kokie treji metukai, tėvai, abu tauragiškiai, po karo grįžo į savo jaunystės miestą. G.Digaitienė save laiko tikra tauragiške. Piešti, lipdyti ji mėgo nuo pat vaikystės. Mokėsi Tauragės pirmojoje vidurinėje mokykloje, nuo penktos klasės ėmė lankyti piešimo būrelį, o jau aštuntoje klasėje surengė savo pirmąją tapybos, grafikos, akvarelės darbų parodą. Ji iki šiol su meile prisimena savo dailės mokytoją Juozą Statkų, kuriam yra labai dėkinga. Jau užaugusi lankė dailės studiją, kuriai vadovavo šviesios atminties Tauragės kultūros namų direktorius Aleksandras Fadinas. Vilniuje Genovaitė mokėsi dailininkės apipavidalintojos specialybės. Grįžusi į Tauragę, dvejus metus dirbo Tauragės kultūros namuose, o vėliau visą laiką, iki pensijos, dirbo Tauragės autotransporto įmonėje dailininke apipavidalintoja. Ten jos darbas su dailės pomėgiu buvo susijęs tik tiek, kad naudojo įvairius dažus, išbandė daug medžiagų: gamino kelio ženklus, plakatus, rūpinosi vaizdine agitacija. Genovaitė sako, kad toks darbas pravertė ir kūrybai – tai buvo galimybė miklinti ranką, išbandyti medžiagas.– Labai norėjosi tapyti, bet juk į darbą drobės nei molberto neatsineši, tai sugalvojau pabandyti piešti ant stiklo – išėjo labai neblogai. Be to, tokie paveikslai neblunka, – prisimena ji. – Piešdavau per pietų pertrauką, paskubom ko nors užkandusi. Pirmoji paroda – 1958-aisiaisAnksti likusiai našle Genovaitei teko ne tik vienai auginti vaikus, bet ir prižiūrėti sunkiai sirgusius tėvus. Kūrybai laiko likdavo mažai, tačiau gyvenimo be jos Genovaitė neįsivaizdavo – kurdavo nuvogusi valandėlę nuo miego. Pirmąją parodą G.Digaitienė surengė 1958 m. Ji sulaukė aukščiausio įvertinimo – buvo pripažinta pirmoji vieta. 1965 m. buvo priimta į Liaudies meno draugiją. Atsivėrė didesnės galimybės bendrauti su kolegomis, mokytis, ji buvo kviečiama į parodas, dalyvavo liaudies meno meistrų kūrybinėse stovyklose, mokymuose. Per liaudies menininkės karjerą net 26 kartus dalyvavo įvairiuose kūrybiniuose seminaruose, kursuose, praktikumuose, stovyklose, kuriuos organizavo Liaudies meno rūmai, Liaudies meno draugija. 1968 m. buvo apdovanota Kultūros ministerijos Meno žymūno ženklu, 1990-aisiais – Lietuvos tautodailininkų sąjungos garbės raštu, yra gavusi daugybę kitų apdovanojimų, garbės raštų, padėkų. Net ir dabar, kai varginas sveikatos problemos, kūrybos Genovaitė neužmiršta. Jei ne tapo, tai bent siuva, siuvinėja. Pavyzdžiui, prie naujos suknelės ar kostiumėlio visada pasisiuva ir priderintą rankinuką, papuošalus.– Mano vaikai šaiposi, kad viskas, ką jie nori išmesti, pirmiausia turi praeiti pro „mamos muitinę“ – aš turiu apžiūrėti, ką iš to daikto būtų galima padaryti… – juokiasi ji, rodydama kūrinį, gimusį iš seno laikrodžio rėmo. Namuose – muziejus. Dažniausi Genovaitės kūrinių motyvai – gamta, architektūra. Tai jai labiausiai prie širdies. Kūrybinga tautodailininkė savo darbus skaičiuoja šimtais. Jos namuose – visas muziejus. Kambariuose ir specialiai įrengtoje patalpoje kieme sudėti jos paveikslai, iš apipieštų ar vašku aplietų butelių sukurtos vazos, siuvinėjimai, iš siūlų pintos rozetės ir pelėdos, pasiūta daugybė žaislų. Dailininkė savo darbų yra padovanojusi vienam miesto lopšeliui darželiui, vidurinėms mokykloms, Tauragės krašto muziejui. Daugybė darbų iškeliavo į užsienį – Latviją, Estiją, Lenkiją, Rusiją, Daniją, Prancūziją, Graikiją, JAV, Vokietiją, Angliją, nemažai darbų pas draugus – dailininkė negailėdama juos dovanoja.