Pranešk naujieną
Prenumerata
Kontaktai
Mano kaimas ir mano tėviškė – prie vieškelio. Karas, pokaris, vėlesnio gyvenimo įvykiai slinko tuo keliu. Triukšmingai pralėkdavo vestuvininkai, pravažiuodavo laidotuvių palydos, o kartais net sunkus ligonis, suvyniotas į patalus, kad ratuose nekratytų, būdavo vežamas pas gydytoją. Dažnai pažindavome praeinančius ir pravažiuojančius kaimynus, kiti gi būdavo iš tolimesnių kaimų – nežinomi, nematyti. Mums, pokario vaikams, viskas rūpėjo, viską norėdavome sužinoti.
Tapau pensininke, todėl, turėdama laiko, išėjau pasižvalgyti po apylinkes, vaikystės ir jaunystės takais paklaidžioti. Pasukusi artimiausiu keliuku sustoju prie dviejų galingų beržų pakelėje – čia buvo įvažiavimas į kaimynų sodybą. Prisimenu, kaip atrodė vieną pavasarį melioratorių išverstos žydinčios obelys… Dabar čia – pieva.
Dar už kelių šimtų metrų tik nujausti galiu vietą tos sodybos, kur gegužės vakarais su mama bėgdavome „mojavos“ giedoti. Ilgos būdavo pavasario dienos, bet nors ir pavargę nuo darbų, apsiruošę ir nusiprausę, rinkdavosi aplinkiniai kaimynai ir skambėdavo Šv. Marijos litanija…
Kiek prisiminimų apie tas sodybas, jų gyventojus, jų likimus! Romanus parašytum. Štai šios sodybos gyventojai skundė kaimynus, ir šie buvo ištremti, bet grįžę niekada nekeršijo, tik sakydavo – tegu Dievas jiems atleidžia, o mes jau atleidome… O ten – Osvencimo sargybinio gyventa… Kiek gerų, įsimintinų ir kiek piktų, pavydžių, tamsių žmonių telpa po tuo pačiu tėviškės dangumi… Bet ir kokių baisių laikų būta…
Einu į kitą pusę, kur žemesnė kemsuota pieva, kolūkiniais laikais buvusi arklių ganykla, vadinta „Mandžiūrija“. Pamenu, sodybos čia būta su keliais aukštais topoliais. Jie ir dabar čia, kaip ir daugelyje kitų buvusių sodybviečių, kur tik medžiai saugo praėjusių laikų atminimą… Šios sodybos kai kuriuos gyvenimo faktus aiškinausi net Ypatingųjų bylų archyve. Bandau išvynioti laiko kamuolį…
1947 metai. Mes, keli vaikai, žaidžiame prie vieškelio. Mūsų žaislai – didelės ir mažos šovinių gilzės, šalmai, įvairios kareivių paliktos geležėlės. Tėvų buvome prigąsdinti, kad jokių granatų, nesprogusių šovinių iš tolo neliestume – o jų dar daug buvo pakelėse. Buvome prisiklausę daug baisių istorijų apie susprogusius vaikus. O pilkos parako lazdelės gražiai degdavo mėtomos į orą, bet tai daryti reikėdavo toliau nuo namų.
Buvo gražus balandžio dienos pavakarys. Už kelių šimtų metrų link miško visą popietę šūkavo girti rusų kareiviai, įvarę sunkvežimį į griovį. O vieškelis tuo metų laiku buvo tikra makalynė. Po kiek laiko išgirdome šūvius ir pro mus zovada pralėkė kaimynų sūnus Vytas, šaukdamas „Mamą nušovė, mamą nušovė!“ Vežime ant pasostės sėdėjo susirietusi, rankomis save apkabinusi kaimynė. Vėliau sužinojome, kad kareiviai stabdė Vytą, norėdami arkliais ištraukti mašiną iš griovio. Šešiolikmetis paauglys gal nesuvaldė arklių (tais laikais arkliai dar baidydavosi sutiktų nematytų mašinų), gal tyčia pravažiavo pro šalį, nes suvokė, kad būtų sutraukyti pakinktai, nuvaryti arkliai, o sunkvežimio vis tiek neištrauktų. Bet įsiutęs girtas leitenantas išsitraukė pistoletą, šovė ir sužeidė kaimynę, kuri po trijų dienų ligoninėje mirė. Vytas buvo apklaustas dėl to įvykio, bet rusai anaiptol jo neužjautė, elgėsi labai grubiai, nes dėl kažkokio „lietuviško fašisto“ nukentėjo jų leitenantas. Prieš du mėnesius buvo miręs džiovos paveiktas Vyto tėvas. Taigi paauglys liko tėviškėje vienas. Jis visiems kartojo, kad už motinos mirtį keršys bolševikams, kol bus gyvas.
Vaikystėje Vytą buvo ištikusi nelaimė: čiuožinėdamas ant ledo, susižeidė koją. Po įvairių komplikacijų ir nesėkmingo gydymo liko luošas visam gyvenimui. Šiaip buvo labai gabus vaikas, pradinę mokyklą baigė per trejus metus, be to, su pagyrimu. Toliau tėvai mokytis neleido, paliko dirbti ūkyje, nes tėvo sveikata buvo silpna. Tėvai turėjo 17 ha pelkėtos žemės, todėl buvo vadinami „pelkiniais“, kad būtų įmanoma atskirti nuo bendrapavardžių kaimynų. Vytas labai mėgo skaityti įvairias knygas, domėjosi technika. Jo vyresnė sesuo įgijo geresnį išsilavinimą, buvo pradinių klasių mokytoja. Ištekėjo už KGB karininko, dėl ko labai nerimavo tėvai – tais laikais tai buvo labai smerktinas poelgis. Atsimenu, kad vėliau, jau vaikščiodamos į šokius, niekad nešokdavome su rusų kareiviais dėl tos pačios priežasties.
O buvo sunkūs, žiaurūs laikai, vadinti „klasių kovos“ vardu. Kaimo žmonėms tai buvo baimės, kupini nerimo dėl ateities metai. Sklido kalbos apie kolektyvizaciją – Stalino žadamą rojų. Kovoti prieš okupantus į miškus buvo išėję daug vyrų, jie lankydavosi kaime, įvykdavo susišaudymai su stribais ar kareiviais. Motinos matydavo savo sūnų lavonus, numestus turgaus aikštėje ir turėdavo užgniaužti siaubo klyksmą, nes žinojo, kas laukia kitų šeimos narių, jei žuvusysis bus atpažintas. Kiek skaudžių, neaprašytų įvykių, kiek klaikių istorijų būta!
Nauja teroro ir smurto banga prasidėjo atėjus naujai prievartos bangai – kolektyvizacijai. Kaimo žmogus nenorėjo atiduoti savo prakaitu uždirbto turto. Deja, Stalinas turėjo savus metodus, tad per kraują ir ašaras savo tikslą pasiekė.
…1949 metais Vytas susirgo kaulų tuberkulioze. Nenorėdamas stoti į „kolchozą“, leido apsigyventi ūkyje kaimynui su šeima, o pats išvyko pas kitame mieste gyvenusią seserį. Sesuo nedaug galėjo padėti sergančiam broliui, bet po atliktos operacijos jis palengva sveiko ir vėliau grįžo į gimtuosius namus.
Vytas ir jo bendraamžiai, kaip ir daugelis paauglių, karo ir pokario metais buvo prisirinkę įvairių ginklų, granatų, kitokio kariško gero. Žinoma, slapta nuo tėvų. Vykstant pasipriešinimo kovai, partizanai vienaip ar kitaip sužinodavo apie tokius tiekimo šaltinius ir taip papildydavo savo atsargas. Kol Vytas gyveno savo namuose, partizanai net kelis kartus nakvojo pas jį. Vytas troško įstoti į partizanų būrį, nes jo neapykanta bolševikams negeso, o tik stiprėjo, juolab, kad įvairūs pokario Lietuvos įvykiai tik skatino tokius jausmus. Kai po kurio laiko per ryšininką Vytas pasiprašė priimamas į būrį, gavo atsakymą: „Tegu užsimauna pirštines ant ausų – bus asilas“. Gal jo norai partizanams pasirodė jaunatviškai nerimti, gal užkliuvo jo luošumas… Žinoma, gabiam, ambicingam jaunuoliui, kuriančiam keršto planus, tai buvo didelis smūgis.
…1951 metai. Gerai prisimenu tų metų gegužės 1-osios rytą. Išaušo nuostabiai giedras, šiltas, ramus, saulutė, rodos, žeme ritinėjosi. Mes, mokinės, jau pavasariškai apsirengusios, savo audeklinius batelius iš vakaro ištepusios dantų milteliais (gražiau nebūna!) atskubėjome į savo mergaičių vidurinę mokyklą. Išrikiuotos, pabartos, pamokytos mokyklos direktorės, nešinos transparantais, išžygiavome į miesto stadioną. Ten vyks šventinis mitingas – demonstracija. Eidamos kolona pro tribūną, kurioje per tarybines šventes stovėdavo partinis aktyvas, kariškiai ir keletas liaudies aktyvistų – komjaunimo ir pionierių organizacijų atstovų, į pasveikinimo šūkį iš tribūnos turėsime sušukti tris kartus „Valio!“ Jau visą savaitę po pamokų tai buvo repetuota. Žodžiu, taip išreikšime savo meilę draugui Stalinui, pademonstruosime partijos ir liaudies vienybę…
Tačiau jau beeinant į stadioną prasidėjo nelaukti dalykai – dangų aptraukė sunkūs debesys, saulė pasislėpė, papūtė šaltas šiaurys. Stadione išrikiuotos prieš tribūną glaustėmės viena prie kitos, kad būtų šilčiau. Matyt, ne geriau buvo ir tiems, kurie stovėjo tribūnoje, nes jie trumpino savo pompastiškas kalbas, o mes sušaukėme savo „Valio!“ ir sprukome iš stadiono. Sužvarbusios, plonai apsirengusios, smelkiamos aštraus vėjo su snaigėmis, visos bėgome namo. Tik staiga visą miestą sudrebino duslus, galingas garsas, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo girdimas net už kelių kilometrų. Žaibu apskriejo apylinkę žinia – stadione susprogdinta tribūna, be žmonių, tuščia.
Apylinkė kelias dienas virte virė nuo paslapčiomis perduodamų nuomonių, kalbų. Juk garsiai apie tai nekalbėsi – tuoj gali kas įtarti, kad kažką žinai. Partizanų susišaudymai su stribais, žudynės buvo beveik įprastas dalykas, atsitikdavo tai kažkur kaimuose, toliau nuo miesto, paprastai naktį. O čia toks įvykis pačioj valdžios panosėj, vidury baltos dienos! Ir dar tokią bolševikams šventą dieną. To dar nebuvo buvę – tokio drąsumo išpuolis prieš stalininį režimą. Kai kas lingavo galvas – drąsu tai drąsu, bet stadione buvo daug žmonių, valdžios įsakymu atėjusių. Kas būtų atsitikę, jei sprogimas būtų įvykęs parado metu?! Žinoma, daugiausia žuvusių būtų buvę tribūnoje, bet galėjo nukentėti ir demonstrantai, nes kolonos stovėjo vos už kelių metrų. Žmonių kalbos paprastai baigdavosi išmintinga išvada, kad šiame pasaulyje viskas yra Dievo valioje, tai jis neleidęs kraujo praliejimo, ypač nekaltų vaikų. Todėl ir pasiuntęs tokią netikėtą oro permainą, kad sumaišytų sprogdintojų planus. O vyrai dar stebėjosi ir tuo – kas buvo toks protingas, kad sumeistravo sprogmenį su laiko nustatymo užtaisu. Tai ne koks kaimo Jurgis.
Po keleto savaičių prasidėjo suėmimai. Žmonės nieko tikro nežinojo. Jokios žinutės spaudoje, jokia informacija žmonių nepasiekdavo. Tik po daugelio metų gavau archyve tą bylą, tuos storus tomus, pilnus pageltusių popierių. Ir nejučiomis persikėliau į tuos siaubo laikus, faktams persipinant su mano vaikystės prisiminimais.
Automatinę miną (taip byloje vadinamas sprogmuo) pagamino Vytas. Tai neįvyko per dieną. Po karo krautuvėse nebuvo nieko. Daugybėje puslapių surašytos visos smulkmenos, naktinių tardymu metu iškvostos iš įvairių žmonių – Vytas žadintuvą pirko kitame mieste, pamatęs pas Vokietijon išvykstančią moterį; ant izoliacinio kartono gabaliuko kaimynas buvo pasidaręs šaškių žaidimą; viena kaimynė žaliai dažė drabužius; Bikfordo „šniūro“ gabalėliai mėtėsi draugo sodyboje prie Jūros – rusai sprogdindavo žuvis; ir dar daug kitų dalykų. Viskas buvo išklausta –kas ir kada perdavė partizanams ginklus, kas skaitė ir kam perdavė leidžiamą laikraštėlį „Kova“ ir kaip sprogdino tribūną.
Vytas draugavo su savo 2–3 metais jaunesniais kaimynais Jurgiu, Eriku, Jonu, kurie lankė vakarinės vidurinės mokyklos 7-ąją klasę. Kai mina buvo baigta, naktį trise (be Jono) nunešė ir, nutaikę momentą (buvo saugoma), užkasė po tribūna. Mina turėjo sprogti 13.45 val. Tuo laiku žmonių jau turėjo būti nedaug, o komunistai dar tribūnoje.
Jaunus nepatyrusius jaunuolius prityrę KGB „vilkai“ dorojo nesunkiai – jokių pasimatymų, jokio palaikymo (Advokatas? Banditams? – to nebūdavo). Daužymas iki sąmonės netekimo iki 3–4 valandos ryto ir parodymai gauti. Beje, viskas vyko rusų kalba, pasirodo, visi tą kalbą „mokėjo“.
Su Vytu buvo sunkiau. Gyvenimo negandų užgrūdintas jaunuolis laikėsi tvirtai. Bet apie sprogimą Vytas buvo papasakojęs gerai pažįstamai, o ši, kaip vėliau paaiškėjo, bendradarbiavo su KGB (tai kita tragiška istorija). Saugumiečiai turėjo daug išbandytų priemonių ir ne kaimo bernelis galėjo juos pergudrauti… Vieną naktį pranešė, kad jį veža tardyti į Vilnių. Už miesto, Jurbarko miške, mašiną užpuolė „partizanai“. Užpuolikai „sušaudė“ Vytą lydėjusius saugumiečius, rengėsi sušaudyti ir jį, tad jis puolė aiškintis, kas esąs. „Partizanai“ dėjosi nelabai juo tikį ir mišku nusivedė į „štabą“. Deja, ir žeminėje Vytas jokios apgaulės nepastebėjo: sienos nukabinėtos nepriklausomos Lietuvos simboliais ir antibolševikiniais šūkiais. „Saviškiams“ Vytas išklojo viską: kas prisidėjo prie tribūnos sprogdinimo, kur slėpė ginklus, ką ruošėsi dar nuveikti… Kaimynai matė, kaip pririštas už kojos, mušamas Vytas buvo vedžiojamas po savo sodybą, kad parodytų, kur kokį ginklą laikė.
Karo lauko teismas vyko Vilniuje. Jonas, Erikas, Jurgis buvo nuteisti kalėti po 25-erius metus. Jurgio brolis, kuris gyveno Vyto ūkyje, gavo „vaikišką“ bausmę – 10 metų už tai, kad žinojo apie miną, bet nepranešė. Tiesą sakant, jis tik juokėsi iš Vyto, manė, kad jam nieko neišeis.
Vytui – mirties bausmė. Tuo laiku jam sukako 21-eri metai. Kadangi teisė visus kartu, vėliau jo bendražygiai pasakojo, kad ir jis galėjo išsaugoti gyvybę – juk kraujo pralieta nebuvo. Bet teisme jis drąsiai išdėstė, už ką keršijo, ir jokios malonės neprašė.
…Ir mažytis pageltęs delno didumo lapelis byloje – nuosprendis įvykdytas 1952 m. balandžio 14 d. Kas žino, ar jautėsi Vytas atkeršijęs už motinos mirtį? Dėl to įvykio buvo ir tebėra daug įvairių nuomonių – ir smerkiančių, ir teisinančių…
Trumpas buvo Vyto gyvenimas, bet ryškus… Vis dėlto tai buvo pasipriešinimas režimui, nors ir neapgalvotas. Bet juk drąsiųjų beprotybei dainos dainuojamos…
Žvelgiu į kalėjime darytą Vyto nuotrauką – pajuodęs, išsekęs, iškankintas veidas, bet akys – nepalaužto žmogaus. Buvau per maža tuo laiku, kai tas visuotinis siaubas – okupacija – kaustė mūsų tautą, bet dabar norėčiau paspausti ranką Vytui ir jo draugams.
Užvertusi paskutinį bylos tomą jaučiuosi lyg lipčiau iš šalto saugumo rūsio… Kaip skaudu dėl pražudytų jaunų žmonių gyvenimų…
Prieš keletą metų gatvėje pamačiau aukštą elegantišką vyriškį. Kaip bebūtų keista, atpažinome vienas kitą iš karto, nors buvome nesimatę dešimtmečius. Tai buvo Jurgis. Norėjau ką nors sužinoti apie praeities įvykius, bet supratau, kad nieko neišgirsiu. Dar Intos anglies kasyklose Jurgis tapo Jehovos liudytoju ir toks liko visam gyvenimui. Tik pasakė, jog dėkoja Dievui, kad sąžinės neprislėgė pralietas kraujas. Kerštas prie gero neveda, reikia eiti Dievo keliu.
…Tai tokia vienos sodybos istorija, kuriai jau 70 metų. Suku į kelią, kuris veda namo, jau plentas, nebe dulkėtas vieškelis, ir daug gražių naujų namų pakelėse. Niekas jų neatims, o žmonių juodą naktį neišveš nežinia kur. Turime dar daug ką keisti ir tobulinti – esame maža tauta, turime vieningai saugoti savo kalbą, tradicijas, tapatumą.
…Ir branginkime tai, ką turime – laisvą, nepriklausomą Tėvynę…
Parengė Jona Jonikaitė
